Tai sinkretiška liaudies kūryba, apimanti šokius, ratelius, žaidimus ir apeiginius veiksmus su choreografiniais elementais. Choreografinis folkloras yra glaudžiai susijęs su vaidyba, tautosaka, vokaliniu ir instrumentiniu folkloru.

Choreografinio folkloro terminas susiformavo pamažu, anksčiau jis buvo vadinamas kitaip. XVIII–XIX a. Europoje pirmiausia įsigalėjo terminai nacionalinis, arba tautinis šokis, XIX a. pab. paplito terminas liaudies šokis, reiškiantis bendruomenės sukurtus šokius. XX a. pr. Europoje liaudies šokis buvo priešpriešinamas populiariajam šokiui, t. y. individualios kūrybos ir šokio meistrų paveiktam valsui, fokstrotui ir kitiems panašiems šokiams, bet vėliau šie šokiai irgi buvo įtraukti į liaudies šokio sąvoką. Choreografijos terminas susiformavo XIX a. pab. Iš pradžių jis reiškė tik šokio užrašymą, vėliau – ir šokių kūrybos meną. XX a. 2 pusėje imta vartoti terminus liaudies choreografija ir choreografinis folkloras. Tuo laikotarpiu paplito ir kiti įvairūs sinoniminiai terminai: tradicinė choreografija, choreografinis liaudies menas, buitinė choreografija, šokamasis folkloras, tradicinis šokis, folklorinis šokis, etnochoreografija.

Senos kilmės choreografinis folkloras susijęs su magija ir apeigomis (buvo mirties, gimimo, iniciacijų, vestuvių, kalendorinių švenčių, darbo ir kitų ritualų dalis). Pasilinksminimų choreografinis folkloras pradėjo formuotis vėliau, tačiau manoma, kad jo kilmė taip pat siekia pirmykštės bendruomenės laikus. Palyginti su apeiginiu, pasilinksminimų choreografinio folkloro raida buvo spartesnė ir laisvesnė, labiau veikiama laikotarpio madų ir varžybinių paskatų, didesnę reikšmę įgavo šokėjų meistriškumas ir improvizacija.

IX–XVIII a. lietuvių rašytiniuose šaltiniuose daugiausia kalbama apie apeiginį choreografinį folklorą (vestuvių, laidotuvių, gimtuvių, kalendorinių ir darbo švenčių), vėlesniuose šaltiniuose užsimenama apie konkrečių apeiginių šokių ir žaidimų išnykimą po pirmojo pasaulinio karo. XIX–XX a. 1-osios pusės šaltiniai daugiausia pateikia duomenų apie pasilinksminimų šokius. Ryškus lūžis lietuvių choreografinio folkloro raidoje įvyko XIX a., kai Lietuvoje sparčiai ėmė plisti šokiai iš Vakarų Europos ir slavų tautų (valsas, polka, kadrilis, krakoviakas ir kt.), įsigalėjo instrumentinė muzika, paspartėjo šokių tempas. XX a. 2-oje pusėje dėl politinių, ekonominių, socialinių ir kitų pokyčių prasidėjo lietuvių liaudies šokių gyvosios tradicijos nykimas, kaime nustota rengti šokių vakarus. Į pirmą planą iškilo stilizuoti tautiniai šokiai, pagrįsti autorine kūryba ir gerokai nutolę nuo autentiškosios choreografinio folkloro stilistikos. Naujas posūkis lietuvių choreografinio folkloro raidoje įvyko 8-ojo dešimtmečio pradžioje prasidėjus folkloriniam judėjimui, kai autentiškas choreografinis folkloras tapo įvairių etnografinių ir folkloro ansamblių programų dalimi.

Lietuvių choreografinio folkloro palikimas labai įvairus. Senesnės kilmės liaudies šokiai daugiausia palydimi dainomis, šokami grupėje, pagrindinės atlikėjos – merginos ir moterys, kurios vadovavo ir mišriai atliekamiems rateliams. Senųjų šokių pobūdis dažniausiai ramus, žingsniai nesudėtingi, žemi ir siauri, dažni treptelėjimai; tipiški choreografiniai piešiniai – ratas, eilės, tiltelis, žvaigždutė, žilvitis, gyvatėlė ir kt.; figūroms būdingi įvairūs pynimai, nardymai, apsisukimai (apie save arba susikabinus su porininku), pasikeitimai vietomis, pliaukšėjimai rankomis ir pan. Visos lietuvių choreografiniam folklorui būdingos kompozicinės formos dažniausia turi bendrą savybę – simetriją, kuri matoma ne tik šokių bei žaidimų choreografiniuose piešiniuose, figūrose, judesiuose, bet ir muzikoje (būdingas porinis metras, kvadratinė melodijų struktūra). Lietuviams nebūdingas solo šokis, išskyrus senesniuose šaltiniuose paminėtus apeiginius šokius, persirengėlių repertuarą, improvizacinius momentus – tokie solo šokiai turėjo arba apeiginę paskirtį, arba buvo žaidybinio pobūdžio, bet, skirtingai negu kitose Europos šalyse, nebuvo skirti šokėjo meistriškumui demonstruoti. Vyrų šokių užrašyta labai nedaug, dalis jų turi bendrų požymių su kitų Europos šalių šokiais (pvz., „Mikita“). Vyrų vaidmuo padidėjo XIX a., kai į Lietuvą plūstelėjo atneštiniai poriniai ir kadriliniai šokiai, kuriems paprastai vadovauja vyrai.

Lietuvių choreografinis folkloras skirstomas į šokamąsias (choreografines) sutartines, žaidimus, ratelius ir šokius, nors tokia klasifikacija nėra griežta, nes neretai sunku atskirti šokį nuo ratelio, ratelį nuo žaidimo.

Šokamosios sutartinės turi daugiausia archajiškų bruožų, išsiskiria originalumu ne tik dėl specifinės muzikos, bet ir dėl savitų šokimo būdų, ypatingos judesių sąsajos su muzika, pasireiškiančios kanono principu trejinių choreografijoje, būdingu priešpriešiniu judėjimu bei pozicijomis kontrapunktinės polifonijos sutartinėse.

Rateliai (rytinėje Lietuvos dalyje dar vadinami darželiais, vakarinėje – žaidimais) atliekami grupėje, dainuojant dainą ir vaikščiojant ar stovint 1–2 (rečiau 3) ratais, eilėje ar voroje, dalį posmo sukantis, pinant, landžiojant arba judesiais pavaizduojant dainos tekstą. Pagal būdingas choreografines figūras rateliai skirstomi į rato, eilių, grandinėlės, gyvatėlės, tiltelio, vartelių pogrupius.

Žaidimuose choreografija persipina su varžybiniais ir vaidybiniais veiksmais – gaudymu, žaidėjų pasirinkimu ir pervedimu iš vienos grupės į kitą, spėliojimu, dialogu tarp skirtingų veikėjų ir pan. Žaidimams būdingi laisvi judesiai, kurie menkai arba visiškai nepriklauso nuo dainos ritmo. Žaidimams priskiriami ir tokie choreografinio folkloro kūriniai, kuriuose arba yra bent minimalus kalbamasis tekstas ir kai kurių choreografijos elementų, arba jų nėra, tačiau žaidžiant jie gali atsirasti (pvz., išperkant fantus).

Šokiuose įvairūs žingsniai, jų junginiai ir figūros sudėtingesni, jie atliekami pagal tam tikrą ritmą ir tvarką, dažniausiai skambant instrumentinei muzikai. Šokius galima suskirstyti į porinius, kadrilinius ir grupinius, kurie turi bendrų bruožų su rateliais (pvz., „Vėdaras“). Kai kuriuose šokiuose, pvz., įvairiose ratelinėse polkose bei valsuose, susilieja porinių šokių ir ratelių bruožai, atsiranda žaidimo elementų arba šokis įtraukiamas į žaidimą. Taigi ribos tarp įvairių lietuvių choreografinio folkloro rūšių nėra griežtos.