RAUDOS

Raudama per laidotuves, vestuves, išleidžiant į karą ar karo tarnybą (rekrūtus), t. y. esminiais žmogaus gyvenimo lūžio momentais, taip pat buityje (kai ištinka nelaimė – gaisras, sausra, nederlius, gyvulių kritimas, liga – arba skundžiantis sunkiu likimu). Raudų intonacijos ir poetiniai įvaizdžiai pastebimi kalendorinėse, javapjūtės bei šienapjūtės, šeimos (našlaičių), karo dainose, pasakų dainuojamuosiuose intarpuose. Savitą grupę sudaro vestuvių raudų parodijos, atliekamos vestuvių persirengėliams imituojant nuotakos verkavimus. Paprastai rauda moterys, vyrai – labai retai.

Laidotuvių raudos yra pačios gausiausios. Kadaise jos buvo svarbi laidojimo apeigų dalis. Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos”, giminių atvykimas, „namelių statymas” (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, jų prašoma tinkamai priimti ateinantį. Apeiginė laidotuvių raudų funkcija – padėti velioniui persikelti į kitą pasaulį (buvo manoma, kad, neapraudojus mirusiojo, jam bus „užrakinta žemė” – velionis vaidensis, neturės ramybės). Raudama ne tik per laidotuves, bet ir minint mirusiuosius devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei Vėlinių metu. Su laidotuvių raudomis artimai susijęs ir išvykstančiųjų į karą (t. y. iš sėslaus, ramaus, uždaro kaimo bendruomenės gyvenimo į nežinią ir galbūt žūtį) apraudojimas.

Vestuvių nuotaka rauda (arba verkauja, rypuoja, kunigauja, žodeliauja) kviesdama į vestuves, atsisveikindama su tėvais, giminėmis ir rūtų darželiu, išvažiuodama iš namų, važiuodama į jungtuves. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelės medžiais, akmenimis, tiltu ir t. t. Nuotakos verkavimas suprantamas kaip ypatingos pagarbos forma, apeiginis kvietimo ar atsisveikinimo būdas. Iškeliaujanti nuotaka verkauja net prieš lopšyje gulintį kūdikį. Mergaitės raudų improvizacijos meno nuo vaikystės mokydavosi girdėdamos raudant, piemenaudamos (pvz., buvo tradicija per Sekmines išsirinkti iš savo tarpo „nuotaką“, „jaunikį“ ir „atšokti“ vestuves su visomis apeigomis bei raudomis), o artėjant vestuvėms – pas patyrusias raudotojas.

Kiekviena rauda gimsta spontaniškai ir nuskamba vieną vienintelį kartą, pasirenkant vis kitus motyvus arba juos sudėliojant vis kita tvarka, perteikiant vis kitais žodžiais, apsiribojant tik keletu iš galimos motyvų visumos arba daugybę motyvų veriant vieną po kito, tarsi karoliukus į vėrinį. Tokia improvizacine struktūra raudos smarkiai skiriasi nuo dainų, sudarydamos atskirą dainuojamosios tautosakos žanrą. Vestuvių raudos yra kiek stabilesnės negu kitų grupių.

J. Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. V., 1969, p. 132-138. L. Sauka. Lietuvių tautosaka: vadovėlis aukštesniųjų klasių moksleiviams. V., 1998, p. 230-240. Lietuvių tautosaka, t. 2. Dainos. Medžiagą paruošė V. Barauskienė, B. Kazlauskienė, B. Uginčius. V., 1962, p. 515–570; D. Sauka. Lietuvių tautosaka. V., 1982, p. 117–125; R. Astrauskas. Raudos intonacija lietuvių muzikiniame folklore. – Liaudies kultūra, 1994, Nr. 4, p. 15–20; A. Žičkienė. XIII – XVII a. rašytiniai šaltiniai apie raudojimo būdus. – Tautosakos darbai, 1998, t. 9(16), p. 171–178; A. Žičkienė.  Keletas pastebėjimų apie Žemaitijos raudų likučius. – Tautosakos darbai, 1998, t. 8(15), p. 61–74; A. Žičkienė.  Pastovumas ir variantiškumas lietuvių raudų melodiniame modelyje. – Improvizacija folklore. Tarptautinės konferencijos, skirtos prof. Jadvygos Čiurlionytės atminimui, medžiaga. V., 1999, p. 46-65; R. Norinkevičiūtė. Tradicinis raudojimas ir aplinka. – Improvizacija folklore. Tarptautinės konferencijos, skirtos prof. Jadvygos Čiurlionytės atminimui, medžiaga. V., 1999, p. 66-73.

Aušra Žičkienė
♪ Sesiutėla mana miela – Laidotuvių rauda.
Raudojo nežinoma moteris iš Sudeikių, Utenos raj. Užrašė E. Mažulienė, L. Sauka, K. Aleksynas 1963.
LTRF mg. 356(13a).
 
♪ Vai, nenugriūkit – Vestuvių rauda.
Raudojo Marė Kašėtienė–Tamulevičiūtė, 78 m. Mergežerio k., Varėnos raj. Užrašė G. Četkauskaitė, L. Sauka, B. Uginčius 1958 m.
LTR 4406(17); LTRF mg. 38(12).
 
O tai pasirėmiau − Vestuvių rauda.
Raudojo Grigaravičienė. Valkininkų prp., Trakų pav. Užrašė K. Strazdas 1905 m.
Lietuvių tautosaka, t. 2. Dainos, raudos. V., 1964, nr. 588.
Pastaba: „Nuotaka, apsirengusi vestuvių drabužiais ir užsidėjusi rūtų vainiką ant galvos, pirmiausia eina su pamergiais, namiškiais ir kaimynais prie rūtų darželio ir taip rauda”.		  

O tai pasirėmiau
Ant uosinės tvorelės,
O tai palenkiau
Glotnią galvelę,
Glotnią galvelę
Palei sieros žemelės.
Rūtele mano,
Žalia garbuonėle,
Rūtele mano,
Lengvas parėdėli,
Tai pasikelki
Nuo sieros žemelės,
Tai išbujoki
Palei uosio tvoreles,
Kad nepažintų
Svetima šalelė,
Ką mano tėvelio
Didis dvarelis,
O kad pamislytų,		 Ką čia žalia girelė,
Kad čia užaugę
Žali jovarėliai.
Išauk, rūtele,
Palei uosio tvoreles
Šią tamsią naktelę,
Pakol užtekės
Kaitri saulelė,
Ai, pakol išauš
Giedri dienelė,
Kad būt kur įsėsti
Raibai gegulei.
Tai aš pavirsiu
Raiba gegule
Ryt anksti rytelio
Ir aš atlėksiu
Rūtų krūmelin,
Tai aš kukuosiu
Raiba gegute.
 
Dievuli mano, aukštuli mano − Laidotuvių rauda.
Raudojo Anelė Karmonienė-Bareikaitė, 75 m. Vidutinės k., Strūnaičio apyl. Švenčionių raj. Užrašė V.Striužas 1994.
Švintų rytų rytelį. Vilnius, 1995, nr. 96.
Pastaba: „Rauda namų, šeimos galvai. Kai vyras miršta, žmona nesako (ir nerauda) „vyreli“ ar ti vardu, o – „mano galvela.“		  

Dievuli mano,
Aukštuli mano,
Galvela mano,
Tai kų tu sumislijai
Daigi jau paliktie
Mani su mažais vaikeliais?
Niaugi tau nusbodo
Šviesieji nameliai,
Dideli lungeliai?
Tai tu panorėjai
Tums(i)ųjų namelių?
Dai mano brolaliai,
Kodėl neiškirtot
Koc mažo lungelio?
Dai būt maž ragėjįs,
Kai aš nuveisiu
Su mažais vaikeliais
In savo tėvelį.