SUTARTINĖS

Mažosios Lietuvos moterys dainuoja ir šoka Žalią rūtelę. Iš: M. Prätorius. Deliciae Prussicae (1871)

Šiuo žodžiu vadinamos polifoninės sandaros (muzikinės faktūros tipo) dainos, instrumentinė muzika, atliekama daudytėmis, ragais, skudučiais, kanklėmis. Tai taip pat yra ir liaudies meno stilius, sinkretinio meno forma, kurioje organiškai susilieja žodis (tam tikra poetinė forma), muzika (vokalinė ir instrumentinė) bei šokis. Būdingiausia vokalinių sutartinių tekstų savybė yra ta, jog dažniausiai (išskyrus tik tam tikro atlikimo būdo, vadinamose dvejinėmis) jis yra ne simultaninis, t. y. vienu metu kartu skamba du (naujoviškose sutartinėse ir daugiau) skirtingi tekstai. Sutartinių randame tarp daugelio dainų žanrų bei funkcinių teminių grupių: vestuvių, darbo, kalendorinių, karo, šeimos, vaišių ir kitų, tad sutartinių tematika iš esmės yra ta pati kaip ir ištisinių (t. y. ištisinio teksto) dainų, ir tai leidžia manyti, jog sutartinės ilgus amžius gyvavo kartu su kitokiomis dainomis. Kai kurie motyvai stipriai pabrėžti vien tik sutartinių tekstuose: slėpimosi po ąžuolu nuo lietaus, svyrančios ant darželio svirties, karo istorinių sutartinių motyvas apie Sudaitį ir kt. Sutartinėse beveik nepasitaiko ištisinių dainų priedainių bei garsažodžių. Ir atvirkščiai, sutartinių priedainiai (viena iš svarbiausių meninių priemonių), ypač išplėstiniai, nepasitaiko ištisinėse dainose. Yra tik keletas bendrų ištisinėms dainoms ir sutartinėms garsažodžių: lylia, tūta ir dar keli. Sutartinių tekstai dažniausia labai fragmentiški, jose kur kas rečiau nei ištisinėse dainose plėtojama siužetinė linija, kalba yra lakoniška, mintis neišplėtota.

Savita sutartinių meninė priemonė yra kartojimas. Kartojami atskiri žodžiai, eilutės ir jų dalys, ištisi posmai. Su kartojimais siejasi stereotipinė ir grandininė posmų struktūra, ypač būdinga kai kurių funkcinių teminių grupių sutartinėms. Stereotipinės struktūros posmuose (darbo – avižapjūtės, linaraučio) posmai vienodai kartojami, keičiant tik vieną ar kelis žodžius – pvz., veiksmo nurodymą (sėjo, akėjo, pjovė, rišo ir t.t). Grandininėje struktūroje (karo, šeimos sutartinėse) kartojama posmų grupė, kurioje išreiškiama viena sutartinės minties grandis. Tolesnėse grandyse, kartojant posmus, keičiasi tik veiksmo sąlygos, o paskutinės grandies posmas dažniausiai yra skirtingas, jame būna minties atomazga (pvz., tėvelis, motinėlė, seselė neatsakė labą rytą, tik bernelis atsakė).

Vokalinių sutartinių muzikos esmė yra beveik tokia pat kaip ir teksto – tai dviejų skirtingų savarankiškų melodijų skambėjimas vienu metu. Besipindamos tarpusavyje, jos ir sudaro tik sutartinėms būdingą politonalų skambesį. Sutartinės pačių atlikėjų vadintos giesmėmis, o jų atlikimas – giedojimu. Pagal atlikimo būdą skiriamos dvejinės (dviejų dainininkių atliekamos), trejinės ir keturinės sutartinės, o šios grupės dar dalijamos į smulkesnius pogrupius. 

J. Čiurlionytė. Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. V., 1969, p. 119-129; D. Račiūnaitė-Vyčinienė. Sutartinių atlikimo tradicijos. V., 2000; Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos / Sudarė ir paruošė Z. Slaviūnas. T. 1. V., 1958, p. 9–142.

Aušra Žičkienė