Tautosakos
mokslo ištakos siekia kelis šimtmečius, o ryškiausi jo raidos požymiai
stebimi XIX a., kai susiformavo mitologinės, migracinės, antropologinės,
agnostinės teorijos. XX a. tautosakos mokslo plėtra pasaulyje nuolatos
intensyvėjo, kuriamos naujos metodologijos ir teorijos:
istorinė-geografinė, funkcinė, struktūrinė, semiotinė, performanso,
komunikacinė, kontekstinė ir kt.
Lietuvoje tautosakos mokslo užuomazgų taip pat randama ankstesniuose
šimtmečiuose. Kiek vėliau, bręstant lietuvių nacionalinei sąmonei,
plintant romantizmo idėjoms didėjo tautosakos reikšmės tautiniam tapatumui
suvokimas. XIX a. lietuvių ir užsienio mokslininkų pastangomis prasidėjo
reikšmingas tautosakos tiriamosios veiklos etapas kūrinių rinkimas ir
skelbimas, o kartu ir intensyvus surinktos medžiagos tyrimas. |
| Duomenys |