Dėl susiklosčiusių religinių ir kultūrinių aplinkybių raštai lietuvių kalba buvo kuriami Lietuvos valstybėje ir Prūsijos Kunigaikštystėje.

rytinis raštų kalbos variantas (remiasi Lietuvos valstybės centro tradicine šnekamąja kalba, vartotas Vilniaus vyskupystėje)
vidurinis raštų kalbos variantas (istorinės Žemaičių kunigaikštystės tradicinės kalbos pagrindu besiformuojanti Žemaičių vyskupystės raštų kalba)

1. Bažnytinis:

2. Kanceliarinis:

3. Beletristinis.

Mikalojaus Daukšos (apie 1527-1538 – 1613) Katekizmas, 1595 metais išleistas Vilniuje Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio paramos dėka (Lukšaitė 1999: 404), yra pirmoji išlikusi lietuviška katalikų knyga. Jos atsiradimas buvo sąlygotas dviejų religinių sąjūdžių – Reformacijos ir Katalikybės – konfrontacijos ir naujos to laikmečio nuostatos, kad tik tautine kalba pateikiami tikėjimo dalykai turi išlikimo ir išplitimo galimybę. Knyga buvo skirta katekizmo tiesas dėstantiems kunigams ir vienuoliams. Daukšos intelektinė ir filologinė branda leido puikiai įgyvendinti šį sumanymą.

Mikalojaus Daukšos Katekizmas išsiskiria kaip tekstas vertingas savo poetika (apie Daukšos tekstų barokiškumą, retorinę ir emocinę Daukšos žodžio įtaigą, žr. Ulčinaitė 2001: 128) ir tuo, kad Daukšos vertimo kalboje įamžinta to meto žmogaus pasaulėvoka. Pasaulėvokos skirtumai atsispindi kitokiuose nei dabartinėje kalboje įprasta vartoti – leksikos (pvz., tekėt/ bėgt maldump; vietoj dabartiniuose liturginiuose tekstuose turimo palaiminti turintys vargdienio dvasią Daukšos Katekizme vartojamas palaiminti grynieji dvasioje), morfologijos (pvz., Daukšos nekart pavartojama žodžių dangus ir pragaras daugiskaita rodo buvus kitokį šiais žodžiais įvardijamų erdvių suvokimą) ir sintaksės (pvz., kai kurių jungiamųjų žodžių kitokia vartosena) – dariniuose.

Pamokslai gali būti tyrinėjami ir kaip svarbus etninės kultūros raidos, net etnogenezės veiksnys. LDK geopolitinė padėtis visada buvo komplikuota, o etninė sudėtis nevienalytė. Šalis dėl vėlyvo krikšto taip ir netapo karalyste, nes negavo popiežiaus aprobacijos. Kaip kunigaikštija LDK buvo tuometinio krikščioniškojo pasaulio periferija. Kad taptų realiai europietiška šalimi LDK neužteko vien formalaus krikšto, bet reikėjo ir faktinės christianizacijos. Lietuvoje krikščionybė susidūrė su keliomis kliūtimis: pagonybe ir kiek vėliau – katalikybei tapus oficialia konfesija – su protestantizmu, tai atsispindi ir Sirvydo Punktuose Sakymų, pvz.:

PS1 255,10 [ ... ]Heretykay ne
PS1 255,11 turi wienibes ir sudermes
PS1 255,12 ney terp sawis / ney su Ba
PS1 255,13 žničiu Wieszpaties Chri
PS1 255,14 staus / kayp žinama tay
PS1 255,15 kiekwienam.
PS1 256,1 [...] iž burnos heretiku
PS1 256,2 ipačiey ministru kayp iž
PS1 256,3 pragaro ruksta kwapas
PS1 256,4 aba garas ne ižkinčiamay
PS1 256,5 smirdus / biauriu pakłay
PS1 256,6 du ir be giedos mełu priesz
PS1 256,7 Bažničiu szwyntu / kurio
PS1 256,8 idant iu kłausitoiey ne iau
PS1 256,9 stu / žumbu kakiuo raszto
PS1 256,10 iszwersto / nasis iu ažu
PS1 256,11 kimsza.

Realiai krikščionybė, ypač katalikybė, integralia tautiškumo dalimi tapo maždaug XIX amžiuje. Daug šimtmečių Lietuvos teritorijos gyventojų pasaulėvaizdžio, pasaulėvokos, pasaulėjautos pagrindas buvo pagonybė. Neišvengiamas jos ir krikščionybės konfliktas atsispindėjo ir pamoksluose. Naujoji religija absorbavo ir modifikavo senųjų stabų kultą, pakeisdama juos šventaisiais; pritaikė kalendorių prie pagoniškojo, t.y. natūralaus gamtos ciklo; senąsias etnines vertybes pateikė kaip krikščioniškas.

Pamokslai lietuvių kalba leido nebetapatinti katalikybės skvarbos į Lietuvą su Lenkijos intervencija į Lietuvą, kėlusia pasipriešinimą krikščionybei (Senoji Lietuvos literatūra, 6 knyga, 1998). Pamokslai lietuvių kalba turėjo būti suprantami, aiškūs, gana paprasti, be teologijos subtilybių. Kitaip tariant, pamokslų turinys atspindėjo „tylinčios daugumos“ savimonę, jai diegiamas bei jos išpažįstamas vertybes, būsimos tautiškumo sampratos prielaidas. Sirvydas ragino kitakalbius kunigus mokytis lietuvių kalbos ne iš knygų, bet iš paprastų, gerai ją mokančių žmonių, o pagrindinių dorybių – iš gamtos:

PS1 16,23 [... ] Dun
PS1 16,24 gus wadinasi knigomis
PS1 16,25 taygi gali ižsimanit ir ape
PS1 16,26 kitus dayktus. Eyk tieg
PS1 16,27 skrudełesp ec. Dabokites
PS1 16,28 liliamus łauko. Bukite
PS1 16,29 supruntingays kaip žal
PS1 17,1 čiey. Iž tu knigu sudis
PS1 17,2 kłausdamasis / kam dar
PS1 17,3 bimetey to pagiwenimo
PS1 17,4 pateykowome ? kam ne
PS1 17,5 dirbome kaip skrudełe /
PS1 17,6 kuriosp mus siunte? tey
PS1 17,7 pagi ir kitiemus sutweri
PS1 17,8 mamus kam ne prisiwey
PS1 17,9 ‹deiom / ir i{ž} iu kaip iž
PS1 17,10 knigu nesimokiem gieray
PS1 17,11 giwent?

Statistinė pamokslų leksikos, sintaksės analizė galėtų pateikti žinių apie tautinės savimonės augimo tendencijas, intensyvumą, net atskirų regionų tautinę brandą. Su lietuvių kalba sakomais pamokslais pamažu skynėsi kelią nusiteikimas, jog tikras lietuvis yra tik tikras katalikas. Tikras lietuvis reiškia žmogų, turintį prigimtinę teisę gyventi šioje teritorijoje, ją ginti, kalbėti kaip kalbama nuo seniausių laikų, t.y. lietuviškai, paklusti jau jo Dievo nustatytiems valdovams ir puoselėti katalikybę, kaip tautiškumo garantą.

Jėzuitams buvo svarbu neutralizuoti protestantizmo įtaką Lietuvoje ir realizuoti Tridento Susirinkimo nutarimus bei Jėzuitų Ordino misijinius siekius. Sirvydo pamokslai yra antiprotestantiški ir bylojantys apie katalikybės naudą žmogui ir lietuviui. Juose pateikiama Dievo sukurto pasaulio sąranga ir Bažnyčios, kaip „motinos“, kuri gimdo geriausius, idėja:

Pamoksluose pateikiama visuomenės sąranga yra aiškiai hierarchizuota: diduomenė, dvasininkai ir pasauliečiai. Tvirtinimas, jog nereikalingas joks ypatingas Kunigystės sakramentas, išskyrus formalų tarnybinį paskyrimą į šias pareigas ir kad krikštas suvienodina dvasininkus ir pasauliečius, sudarė prielaidas vėlesnei vadinamajai pasaulietinei krikščionybei. Savo ruožtu tokios idėjos ardė bet kokios hierarchijos, kuri nustatyta Dievo, sampratą. Tuometiniam žmogui nehierarchinė visuomenė, t.y. kuriai niekas nevadovauja, nesprendžia su kuo, kiek ir kaip kariauti, buvo neįsivaizduojama. Kita vertus, Dievas būtent „geriausius“ nuskyrė „karaliais, kunigaikščiais ir dvasininkais“. Jie mums vadovauja, gina mūsų teritoriją, skelbia Dievą mūsų kalba bei prašo mus šią teritoriją ginti bei garbini.

Krikščionybė modifikavo pagoniškąją ontokratiją, t. y. gamtos, konkrečių vietų suliejimą su dievybėmis. Lokalių šventaviečių konkretų, bent kiek krikščionišką garbinimą turėjo pakeisti visos teritorijos ypatingas garbinimas, tėvynės sakralizacija. Pavaldiniai turėjo būti panašūs į savo valdovus, kurie yra „geriausi“.

Taigi pamoksluose, dažnai netiesiogiai, pagrindžiama politinė ir dvasinė hierarchija, psichologiškai ir teologiškai įtvirtinamas luomų pasiskirstymas bei statusas, motyvuojamos principinės elgesio taisyklės, t. y. sujungiamas tikėjimas ir veiksmai. Pagaliau sukuriama vertikalė Dievas – paprastas žmogus, o šios vertikalės žemiškasis centras – Tėvynė ir jos būtina sąlyga – tautinė savimonė.

LITERATŪRA: