| Šiandienos pasaulyje istorijos mokslas pasižymi neįtikėtinai gausia teorijų ir tyrimo sričių įvairove. Todėl bet koks griežtas istorijos mokslo apibrėžimas vargiai įmanomas be rimto šios pulsuojančios ir kintančios tikrovės supaprastinimo. Priimtina atrodytų šv. Izidoriaus Seviliečio dar VII a. išsakyta mintis, jog istorija tai narratio rerum gestarum (pasakojimas apie atliktus žygius). Nors dabartinio istorijos mokslo centre stovi žmogus, vis dėlto istorijos pasakojimas apie praeityje vykusius procesus išlieka. Šaltiniai ir yra ta žaliava iš kurios galima sukurti naratyvą, padedantį suprasti dabartyje vykstančių procesų sąlygotumą. Istorija gyvenimo mokytoja gali tapti tik mums patiems ją suvokiant ir ją kuriant.
 Aruoduose bus stengiamasi pateikti XIII-XVIII a. šaltinių, kurie geriausiai reprezentuoja savo meto lietuvių kultūrą, fragmentus. Mūsų atrankos kriterijus antropologinis. Todėl įdomesni atrodo senovės lietuvių karo papročiai, bet ne jų karo žygių datos, labiau domina vynas ir žuvys Lietuvos karčemose ir mažiau įdomūs jose renkami mokesčiai.
Šioje vietoje nesiekiame pateikti visų Lietuvos istorijos (XIII-XVIII a.) šaltinių klasifikacijos (tokios mūsų istoriografijoje paprasčiausiai dar nėra). Ją sudarėme remdamiesi istoriografijoje priimtais principais ir vadovaudamiesi savo tikslais. Šie tikslai lems pateikiamos medžiagos pobūdį ir apimtį.
|
| Duomenys |