Aruodai. Istorija. Tyrinėjimai Lietuvoje ir užsienyje

ISTORIJA

\| Duomenys \|	\| Tyrinėjimai, institucijos \|	\| Projekto įgyvendinimas \|	\| Paieška \|

LIETUVOS ISTORIJOS TYRIMAI LIETUVOJE IR UŽSIENYJE

Lietuvos istorijos mokslinius tyrimus pradėjo lenkų ir rusų istorikai XIX a. Tačiau lietuviškos istoriografijos ištakų reikia Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus istoriniuose veikaluose. S. Daukanto „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ (1845) ir M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“ (1848) – kūriniai, kurie liaudžiai suprantama kalba kėlė pasididžiavimą savo praeitimi ir buvo žinių apie savo praeitį aruodas. S. Daukanto kūriniuose ryškiomis romantinėmis spalvomis nutapytas mitas apie šauniuosius senovės lietuvius padėjo lietuviams valstiečiams tapti modernia tauta. Blaiviai praeitį vertinančio Žemaičių vyskupo M. Valančiaus vaidmuo žadinant lietuvių tautinę savimonę nėra tik praeities dalykas, o jo palikimas ir šiandien gali būti aktualus. M. Valančiui būdingas tautiškumo ir katalikiškumo derinys kaip tik ir įkūnija tiek prisirišimą prie prigimtinės bendruomenės – tautos, tiek ištikimybę visuotinai galiojančioms vertybėms. Atskirybės ir universalumo jungtis, manytume, kaip tik ir yra tas laidas, kuris būtinas kiekvienos tautos išlikimui ir augimui šiame pasaulyje.

Tikroji mokslinė lietuvių istoriografija, kuriama profesionalių, atlyginimą už tai gaunančių istorikų, susiformavo tik po Lietuvos valstybės atkūrimo, kurį simboliškai žymi 1918 m. vasario 16 d. aktas. Kauno Vytauto Didžiojo universitete istorijos disciplinos dėstytos Teologijos-filosofijos, Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetuose. Laikinojoje sostinėje Kaune įsteigtame universitete istorija dėstyta kaip atskira disciplina Teologijos filosofijos fakultete. Tuo pačiu buvo rengiama ir nauja lietuvių istorikų karta. Tarpukario, o iš dalies ir išeivijos lietuvių istoriografiją geriausiai reprezentuoja tokios pavardės kaip: Jonas Totoraitis, Ignas Jonynas, Juozas Jakštas, Zenonas Ivinskis, Adolfas Šapoka, Paulius Šležas, S. Sužiedėlis bei kiti. Čia ne vieta aptarinėti jų veikalus, pastebėsime tik tiek, kad jau tuo metu atsirado poreikis istoriografinei refleksijai, istoriko darbo metodų suvokimui, žodžiu tam, ką galėtume pavadinti istoriografijos teorija.

Nors ir mūsų gyvenamais laikais niekas neabejoja istoriografinės refleksijos reikalingumu, tačiau nepaisant pavienių entuziastų pastangų, ši sritis ir toliau lieka mūsų istoriografijoje viena labiausiai apleistų. Tokia padėtis ir mums apsunkina konceptualiai pristatyti dabartinę lietuvių istoriografijos būklę. Dėl šios priežasties sąmoningai susilaikome nuo konkrečių pavardžių vardinimo: aktyviai besireiškiantys ir kūrybingai dirbantys istorikai Lietuvos istorijai neabejingai visuomenės daliai, manytume, ir taip yra neblogai žinomi. Šioje vietoje apsiribosime pagrindinių Lietuvos istoriją “kuriančių” institucijų ir pagrindinių periodinių leidinių pristatymu.

Pagrindine istorikų (kaip ir archeologų bei etnologų) rengimo vieta ir toliau lieka Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas. Fakulteto dėstytojų, studentų ir kitų šalies bei užsienio tyrėjų moksliniai darbai, recenzijos bei kitos aktualijos skelbiami “Lietuvos istorijos studijose” (http://www.if.vu.lt/).
Lietuvos istorijos institutą turbūt galime laikyti vienintele įstaiga pasaulyje, kur Lietuvos istorijos tyrimas yra išskirtinės svarbos uždavinys. Lietuvos istorijos institutas taip pat aktyviai užsiima Lietuvos istorijos žinių sklaida šalyje ir užsienyje. Pagrindinis istorikų periodinis leidinys – Lietuvos istorijos metraštis. Jame skelbiami šalies ir užsienio istorikų darbai, mokslinio gyvenimo kronika, recenzijos, konferencijų anotacijos ir pan. (http://www.istorija.lt/)

VU Istorijos fakultetas bei iki 1990 m. Mokslų akademijai priklausęs Lietuvos istorijos institutas ilgokai užtrukusio sovietmečio metu buvo vienintelės įstaigos, kultivavusios istorijos tyrimus Lietuvoje. Atgavus Nepriklausomybę ėmė kurtis nauji ir ne mažiau aktyvūs istorijos tyrimų židiniai. Istorijos mokslas tapo decentralizuotas.

Pirmiausiai reikia minėti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedrą ir Išeivijos studijų centrą. Istorikų darbai skelbiami šiuose VDU leidiniuose: „Kauno istorijos metraštis“, „Darbai ir dienos“, „Soter“ (http://www.vdu.lt/).

Taip pat negalima nepastebėti pastaraisiais metais vis aktyviau besireiškiančių Vilniaus Pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto istorikų. VPU istorikų leidinys „Istorija“ (http://www.vpu.lt/lt.php).

Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete nuo 1992 m. įsikūręs Vakarų Lietuvos istorijos tyrimų centras ir nuo 1993 veikianti Istorijos katedra surado puikią nišą, sutelkdami dėmesį į Vakarų bei Mažosios Lietuvos ir Baltijos jūros regiono šalių tyrimą. Pagrindinis periodinis leidinys „Acta Historica Universitatis Klaipedensis“ (http://www.ku.lt/).

Šiaulių universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedra ir Šiaurės Lietuvos istorijos centras siekia tapti dar vienu rimtu istorijos tyrimų židiniu (http://www.su.lt/).
Itin reikšmingą darbą istorinio teisingumo atstatymui ir sovietmečio įvertinimui atlieka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Naujieji tyrimų rezultatai skelbiami monografijose ir periodiniame leidinyje „Genocidas ir rezistencija“ (http://www.genocid.lt/).
Baigus aptarti „grynųjų“ istorikų sambūrius negalime nepaminėti ypač reikšmingai Lietuvos kultūros istorijai nusipelniusių institucijų. Tai Vilniaus dailės akademija (VDA) ir Lietuvių literatūros bei tautosakos institutas (LLTI). Dailės akademijos istorikams aktualiausi periodiniai leidiniai tai „Acta Academiae Artium Vilnensis = Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė“ ir „Žemaičių praeitis“ (http://www.vda.lt/). LLTI sėkmingai plėtoja Senosios LDK literatūros tyrimus ir jau yra išleidęs keliolika puikių šį paveldą reprezentuojančių knygų.

Pastebint radikaliai besikeičiantį muziejų vaidmenį mūsų visuomenėje, nevalia tylomis apeiti Lietuvos dailės muziejaus (LDM) ir Nacionalinio Lietuvos muziejaus (NLM). Pastaraisiais metais LDM ypač aktyviai skatina mūsų visuomenės domėjimąsi savo praeitimi, mums tekusiu kultūros paveldu. Tai daroma ne tik parodomis, bet ir gausiais leidiniais (http://ldmuziejus.mch.mii.lt/). Tą patį galima pasakyti ir apie NLM (http://www.lnm.lt/index.asp).

Pabaigai norėtųsi užsiminti ir apie „Aidų“ (http://www.aidai.lt/) bei „Baltųjų lankų“ (http://www.baltoslankos.lt/) leidyklas, kurioms rūpi ne vien originalių istorinių veikalų leidyba, bet ir platesni šiuolaikinės kultūros bei humanitarinių mokslų būklės klausimai.

Ką tik atliktas paukščio skrydis per Lietuvos istorijos dirvonus liudija pakankamai aktyvų Lietuvos kultūros ir konkrečiai istorijos tyrimų gyvavimą. Egzistuojanti įvairovė savo ruožtu sukuria palankias sąlygas kūrybingos minties plėtotei. Jei ne vis aštrėjanti kova dėl finansinių resursų, ir tuo pasireiškianti mokslo priklausomybė nuo politikų, tikėtina, kad Lietuvos istorikai galėtų lengviau įveikti vietomis egzistuojantį institucinį uždarumą ir surastų naujų bendradarbiavimo būdų, kurie jiems leistų kuo geriau panaudoti savo talentus visuomenės labui.

LIETUVOS ISTORIJOS TYRIMAI UŽ LIETUVOS RIBŲ

Kiekvienos gyvos tautos istorijos tyrimas bei propagavimas, visų pirma, yra jos pačios reikalas ir save gerbiančios valstybės kultūros politikos dalis. Dabarties logika labai paprasta – domėjimasis tam tikros šalies ar tautos istorija tiesiogiai priklauso nuo šalies svorio tarptautinėje arenoje. Lietuvos istorija, jeigu ją suvokiame vien kaip įvykius nutikusius mažame žemės lopinėlyje dabartinės LR ribose, didesnio susidomėjimo pasaulinėje akademinėje bendruomenėje neturi. Todėl tiriant Lietuvos istoriją be galo svarbu suvokti europinį kontekstą, dirbtinai neizoliuoti Lietuvos istorijos nuo jos tiek Vakarų, tiek Rytų kaimynų. Sugebėjimas Lietuvos istorijoje įžvelgti bendrus procesus, jų panašumus ir skirtumus su likusioje Europos dalyje vykusiais procesais, yra vienintelis būdas sudominti kitų šalių istorikus ir prisidėti prie Lietuvos istoriografijos išvedimo į platesnius Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos istoriografijos vandenis. Mums rūpimu aspektu, reikia pastebėti, kad šių šalių universitetuose ar kitose mokslo įstaigose egzistuoja Rytų ir Vidurio Europos centrai, kuriems Lietuvos istorija platesniame kontekste gali rūpėti.

Pavyzdžio dėlei galima paminėti vieną pagrindinių Rytų ir Vidurio Europos tyrimų centų Vokietijoje – Herderio institutą: (http://www.herder-institut.de/), Londone įsikūrusią Slavų ir Rytų Europos studijų mokyklą (http://www.ssees.ac.uk/), taip pat JAV Harvardo universiteto Ukrainos tyrimų institutą (http://www.huri.harvard.edu/) ar Kalifornijos universiteto (Los Angeles) Europos ir Eurazijos studijų centras (http://www.isop.ucla.edu/euro/).

Tradiciškai Lietuvos istorijos, ypač ankstyvosios, pažinimui svarbūs Lenkijos (Varšuvos, Krokuvos, Poznanės ir kt. universitetų istorijos fakultetai), Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos mokslininkų („lituanistų“) tyrimai.

Pagrindiniai istoriografiniai tekstai lietuvių kalba:

Z. Norkus, Istorika, Vilnius: Taura, 1996.
Istoriografija ir atvira visuomenė, tarptautinės mokslinės konferencijos Vilniaus universiteto Istorijos fakultete medžiaga (1996.09.24-29), leidinį parengė U. A. J. Becher, A. Bumblauskas, J. Rüsen, Vilnius: Vaga, 1998.
Sovietinė Lietuvos istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai, sudarė A. Bumblauskas, N. Šepetys, Vilnius: Aidai, 1999.