Leksikografijos centras įsteigtas 2002 m. sausio 2 d., sujungus Didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ ir Bendrinės lietuvių kalbos žodynų skyrius. Didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ skyrius (iki 1998 m. - Žodynų skyrius) įkurtas 1941 m., įsteigus MA Lietuvių kalbos institutą. 1998–2001 m. veikė Bendrinės kalbos žodynų skyrius.

Centre atliekami teoriniai ir praktiniai lietuvių leksikologijos ir leksikografijos darbai.

Rengiama LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO elektroninio varianto (toliau – LKŽe) kompaktinė plokštelė. Šio žodyno pagrindu kuriama leksikos duomenų bazė.

Lietuvių kalbos žodyno (toliau – LKŽ) sumanytojas ir pradininkas – Kazimieras Būga. 1924 m. išleistas jo parengto žodyno pirmasis sąsiuvinis, 1925 m. – antrasis. Nuo 1930 m., įsteigus Žodyno redakciją, K. Būgos pradėtą darbą tęsė Juozas Balčikonis (t. 1, 1941; t. 2, 1947). Atskirų jo tomų vyriausieji (atsakomieji) redaktoriai buvo Jonas Kruopas (t. ), Kazys Ulvydas (t. ), Vytautas Vitkauskas (t. XVII–XX). 2002 m. išleistas paskutinis 20-asis Lietuvių kalbos žodyno tomas.

LKŽ yra reikšmingas ne tik lietuvių kalbotyrai, bet ir lyginamajam indoeuropiečių kalbų mokslui. Žodynas yra mokslinis. Jame parodoma žodžio kilmė, istorija, paplitimas tarmėse, kirčiavimas, gramatinės formos ir kategorijos, darybiniai ryšiai ir variantai. Išsamiai analizuojama žodžių semantinė struktūra, atsižvelgiama į vartojimo atspalvius ir stilių. Žodžiai iliustruojami tarmių, religinės, mokslinės, mokslo populiarinimo, grožinės ir publicistinės literatūros sakiniais. Tarmių leksika pagal fonetinius dėsnius transponuojama į bendrinę kalbą.

Leksikografijos centre rengiami ir kiti žodynai: