Aruodai. Kalba. Mokslas

KALBA

\| Klasifikacija \|	\| Tyrinėjimai \|	\| Mokslas \|	\| Kalbotyra aruoduose \|

MOKSLAS

KALBOTYRA IR JOS ŠAKOS

Kalbotyra (lingvistika) – mokslas, tiriantis kalbą.

Kalbotyros šakos pagal kalbų ir jų reiškinių tyrimo aspektus:

diachroninė (istorinė) kalbotyra tiria kalbų ir jų faktų istorinius pakitimus, raidą;
sinchroninė kalbotyra analizuoja kalbų reiškinius ir jų sistemas tam tikru laikotarpiu;
lyginamoji kalbotyra (komparatyvistika) tiria ir klasifikuoja pasaulio kalbas atsižvelgiant į kalbų giminiškumą (kilmės ryšius);
tipologinė kalbotyra (kalbų tipologija) tiria ir klasifikuoja pasaulio kalbas pagal jų sandaros, raiškos ir kitų ypatybių tipus, nepriklausomai nuo kalbų giminiškumo (kilmės ryšių);
struktūrinė kalbotyra tiria kalbą sudarančių elementų sisteminius santykius;
sociolingvistika – kalbos ir visuomenės reiškinių santykius;
stilistika – kalbos raiškos priemonių emocines, ekspresines, estetines galimybes ir bendrinės kalbos funkcinius stilius;
dialektologija (tarmėtyra) – tarmes;
arealinė kalbotyra (lingvistinė geografija) – kalbos reiškinių geografinį paplitimą,
etnolingvistika – kalbos ir tautos kultūros santykį.

Kalbos vienetus tiriančios kalbotyros šakos:

Garsus tiria fonetika,
garsų funkcijas kalboje – fonologija,
žodžius – leksikologija ir jos poskyriai (šakos);
žodžių formas, tų formų santykius ir sistemas – morfologija;
žodžių junginius – ir frazeologija (leksikologijos šaka), ir sintaksė;
sakinius – sintaksė;
sakinių ryšius ir tekstus – teksto lingvistika.

Leksikologija

Leksika – tai kalbos žodžių visuma.

Žodžiai skirstomi į bendrinius ir tikrinius.

Bendriniai žodžiai žymi ne tik atskirą daiktą, reiškinį ar pan., bet ir jų rūšį, pvz., upė, žmogus.

Tikriniai žodžiai (ar junginiai) įvardija atskirus objektus, juos išskiria iš kitų panašių, pvz., Agluona (upė), Jonas Petraitis.

Mokslas, tiriantis leksiką, vadinamas leksikologija.

Skiriami keli leksikologijos poskyriai (šakos):

etimologija (tirianti žodžių kilmę),

frazeologija (tirianti pastoviuosius, dažniausiai vaizdingus, žodžių junginius ar posakius),

leksikografija (žodynų sudarymo teorija ir praktika),

onomastika (tirianti tikrinius vardus),

terminologija (tirianti terminus),

semasiologija (leksinė semantika, arba žodžių reikšmių mokslas) ir kt.

Leksikografija

Žodynų sudarymo mokslas ir praktinis jo taikymas vadinamas leksikografija.

Žodynai būna lingvistiniai (pateikiantys informaciją apie žodžius) ir enciklopediniai (pateikiantys informaciją apie realijas).

Lingvistiniai žodynai yra gana įvairūs: vienakalbiai, dvikalbiai, daugiakalbiai, regioniniai (kurios nors tarmės ar šnektos); kuo nors išsiskiriančių leksikos vienetų (antonimų, frazeologizmų, sinonimų) ir t. t.

Onomastika

Mokslas, tiriantis tikrinius vardus (onimus), vadinamas onomastika.

Pagrindinės tikrinių vardų klasės yra šios:

asmenvardžiai (antroponimai) ir
vietovardžiai (toponimai).

Skiriamos dvi svarbiausios onomastikos šakos:

antroponimika (tirianti asmenvardžius),
toponimika (tirianti vietovardžius).

Asmenvardžių rūšys:

vardai,
pavardės,
patronimai,
pravardės,
slapyvardžiai (pseudonimai).

Vardai yra įvairios darybos ir kilmės. Pagal vartojimo laiką lietuvių vardyne jie skirstomi į tris grupes:

senieji lietuviški vardai,
krikščioniški vardai,
naujieji vardai.

Pavardės kilmės požiūriu detaliau skirstomos į dvi grupes: lietuviškos ir nelietuviškos kilmės pavardės.

Vietovardžiai skirstomi į du pagrindinius tipus: gyvenamųjų ir negyvenamųjų vietų vardai.

Alma Ragauskaitė

Apie lietuvių asmenvardžių tyrimus

Mūsų asmenvardžiai tiriami gana seniai, bet lietuvių antroponimikos darbų kol kas nedaug tėra. Iš jų išsiskiria dvitomis Lietuvių pavardžių žodynas (A. Vanagas, V. Maciejauskienė, M. Razmukaitė). Šiame žodyne pateikiami dabartinių pavardžių kilmės aiškinimai ir nurodomas jų paplitimas. Minėtinas ir etimologinis Lietuvių vardų kilmės žodynas (K. Kuzavinis, B. Savukynas).

Gana daug rašyta apie lietuvių senuosius dvikamienius asmenvardžius. Šioje srityje labai vertingą indėlį įnešė A. Leskynas, A. Salys, P. Skardžius, A. Vanagas, V. Maciejauskienė. K. Būga, peržiūrėjęs gausybę istorijos dokumentų, tiksliai atstatė Lietuvos kunigaikščių vardų lietuviškas lytis. Jis detaliai apibūdino garsų pakaitos atvejus, aptardamas lietuvių asmenvardžių rašybą XIII−XV amžiaus rusiškuose dokumentuose. P. Skardžius apžvelgė XVI šimtmetyje funkcionavusius dvikamienių vardų trumpinius ir jų priesaginius vedinius. Lietuvių senųjų dvikamienių asmenvardžių raidai skirta ir J. Jurkėno disertacija bei keli straipsniai. Šie antroponimai, jų daryba, kamienų kilmė buvo ir tebėra mokslinio tyrimo objektas. Neseniai apgintoje D. Sinkevičiūtės disertacijoje buvo ištirta dabartinių mūsų pavardžių, susidariusių iš senųjų dvikamienių asmenvardžių trumpinių, struktūra, darybos bruožai bei vartosenos ypatumai.

Labai svarbūs atlikti lietuvių pavardžių susidarymo ir raidos tyrimai. Lietuvių valstiečių ir kilmingųjų luomų asmenų pavardžių susidarymas ir stabilizacija išsamiai aptarta V. Maciejauskienės monografijoje ,,Lietuvių pavardžių susidarymas“ (Vilnius: Mokslas, 1981). Autorė, tirdama XVII amžiaus asmenvardžių tėvavardinę sistemą, nustatė lietuviškų patroniminių priesagų paplitimo arealus. Kitose šios antroponimikės publikacijose svarstomi XVIII−XIX šimtmečio lietuvių pavardžių nusistovėjimo dalykai. Be kita ko, ji suklasifikavo XIX amžiaus istorijos dokumentuose funkcionavusius pavardžių variantus. Nustatyta, kad tokios varijuojančios formos turėjo įtakos dabartinių pavardžių lyčių raidai, jų galutiniam nusistovėjimui. Lietuvių pavardžių istorinės raidos ypatumai, kilmės šaltiniai apibendrinti habilitaciniame darbe. V. Maciejauskienė surinko ir dažniausius vienkamienius lietuviškos kilmės vardus, vartotus XVI amžiuje. Jie rekonstruoti iš dvinarių šio laikotarpio įvardijimų, užfiksuotų rusų ar lenkų kalba rašytuose dokumentuose.

Išsamiai aprašytas moterų įvardijimas XVI−XIX amžiaus Lietuvoje (V. Maciejauskienė, M. Ramonienė). Išskirti moterų įvardijimo tipai XVI−XVII šimtmečio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės sąrašuose (J. Čirūnaitė).

Esama tyrimų, kuriuose analizuojami konkrečių regionų asmenvardžiai. M. Ramonienė ištyrė 1795 m. Žemaičių vyskupystės krikšto registracijos knygos antroponimiją. XVII−XVIII amžiaus Kriaunų parapijos asmenvardžių analizei skirta V. Maciejauskienės studija. A. Žemienė nagrinėjo Ragainės apskrities XVIII a. pab.−XIX a. pradžios vyrų pavardžių darybos problemas.

Minėtinos ir kelios, neabejotinai svarbios, kitakalbių autorių publikacijos. Jose savitai aiškinti lietuvių asmenvardžių slavinimo dėsningumai (J. Safarewicz, K. Falk, J. Prinz).

Lietuvių miestiečių luomo antroponimai tik pradėti tirti. P. Jonikas surinko Lietuvos studentų, kurie mokėsi žymiausiuose Vakarų Europos universitetuose, įvardijimus. Miestiečių asmenvardžius (besiformuojančias pavardes) labai išsamiai išnagrinėjo Z. Zinkevičius. Tam skirta jo monografija ,,Lietuvių antroponimika“, kurioje analizuojami Vilniaus Šv. Jono bažnyčios 1602−1615 m. santuokų bei 1611−1616 m. krikšto registracijos knygų antroponimai, ir keletas straipsnių. Autorius labai kvalifikuotai ištyrė lietuviškus nekrikštavardinius asmenvardžius. Jis domėjosi ir to meto vilniečių vardais, jų kilme bei vartosena.

A. Ragauskaitės disertacijoje ir keliuose straipsniuose išsamiai analizuojami vieno didžiausių LDK miestų − Kauno − vietinės miestiečių bendruomenės asmenvardžiai. Remiantis unikaliomis XVI−XVIII amžiaus Kauno miesto savivaldos institucijų aktų knygomis, buvo aptarta kauniečių įvardijimo sistema, nustatytas miestiečių luomo pavardžių atsiradimo ir nusistovėjimo laikas, antroponimai išnagrinėti struktūros ir kilmės požiūriu.

Labai vertingi atlikti A. Butkaus pravardžių motyvacijos ir darybos tyrimai. Jie apibendrinti monografijoje ,,Lietuvių pravardės“ (Kaunas, 1995).

Alma Ragauskaitė

XVII−XVIII a. Joniškio parapijos lietuviški asmenvardžiai

Šaltinis. Antroponimija surinkta iš 1698−1744 m. Joniškio parapijos jungtuvių registracijos knygos. Šis bažnytinis šaltinis yra saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve (F. 1196. Ap. 1. B. 1). Santuokos registracijos aktai rašyti lenkų ir lotynų kalba.

Tyrimo objektas. Iš aptartų XVII−XVIII a. dokumentų išrašyti tik dvinariai joniškiečių įvardijimai. Pirmieji šių įvardijimų nariai yra krikščioniški vardai. Įvertinus kilmės požiūriu antruosius šių užrašymų narius (pavardes), buvo išskirtos dvi pavardžių grupės: lietuviškos pavardės ir nelietuviškos pavardės. Skirstant pavardes, daugiausia remiamasi Zigmo Zinkevičiaus asmenvardžių klasifikacija, pateikta monografijoje ,,Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje’’ (Vilnius: Mokslas, 1977). Čia sąvokos lietuviški asmenvardžiai turinys nėra tiksliai apibrėžiamas, bet jis nusakomas atskirais teiginiais: ,,sulietuvintų krikšto vardų formų, t. y. su lietuvių kalbai būdinga šaknies fonetika, galūnėmis ar priesagomis’’ (ten pat, 51), ,,žmonių anuomet vartoti lietuviški tų vardų variantai, t. y. su lietuviška fonetika, lietuviškomis galūnėmis’’ (ten pat, 66), ,,lietuviškos tėvavardžių formos, t. y. turinčios lietuviškas patronimines priesagas’’ (ten pat, 73). Taigi lietuviškų asmenvardžių fonetika yra lietuviška, jie turi lietuviškas galūnes, lietuviškas priesagas ir pan. Todėl ir Joniškio parapijos pavardėse pirmiausia buvo ieškoma, anot Z. Zinkevičiaus, ,,lietuvių kalbos elementų’’ (ten pat).

Pagal minėtus kriterijus iš aptartų bažnytinių šaltinių atrinkti tik lietuviški asmenvardžiai. Jie ir bus aptariami.

Asmenvardžių perrašymo lietuvių kalba principai. Kaip jau buvo minėta, joniškiečių asmenvardžiai buvo užrašyti nelietuvių kalba, dažniausiai kitataučių raštininkų. Pastarieji, fiksuodami lietuviškus antroponimus, tam tikras jų lytis perteikė labai nevienodai. Kai kurie antroponimai yra užrašyti palyginti taisyklingai, tačiau daugelis kalbamųjų asmenvardžių įvairiai pakeisti: suslavinti, aplotyninti. Dėl šių priežasčių tuometinėje Joniškio parapijoje gyvenusių žmonių vardai ir pavardės bus perrašomi lietuvių kalba. Šiuo požiūriu ne visai vienodai bus elgiamasi su vardais ir pavardėmis. Perrašant krikštavardžius lietuviškai, pateikiamos lietuviškos krikščioniškų vardų formos, pvz.: Jerzy Banaytis (1) [Jurgis Banaitis], Kaz Janulowicz (2) [Kazys Janulavičius], Stephan Jonaytis (2) [Steponas Jonaitis], Stanisław Martynaytys (2) [Stanislovas Martynaitis], Jakub Urbonaytis (2) [Jokūbas Urbonaitis] ir pan.

Perrašant joniškiečių pavardes lietuviškai, stengiamasi jų nekeisti, bet išsaugoti jų fonetiką ir kitus ypatumus. Bene svarbiausias aptartinas pavardžių lietuviškų lyčių rašybos aspektas − tai balsių, dvibalsių ir priebalsių rašyba, kai kuriais atvejais gerokai besiskirianti nuo dabartinės.

Balsių rašyba:

o keičiama į a, pvz.: Bałtuszko (1) − [Baltuška].

Dvibalsių rašyba:

ay keičiama į ai, pvz.: Jonaytis (2) − [Jonaitis], Walentynaytis (1) − [Valentinaitis];
aw keičiama į au, pvz.: Dawkszaytis (6) − [Daukšaitis], Ławkaytis (6) − [Laukaitis];
oy keičiama į ai, pvz.: Goyłaytis (7) − [Gailaitis], Woyczaytis (2) − [Vaičaitis];
uy keičiama į ui, pvz.: Braziułuytis (2) − [Braziuluitis], Petruytis (2) − [Petruitis].

Priebalsių rašyba:

cz keičiama į afrikatą č, pvz.: Czepaytis (2) − [Čepaitis], Wayczaytis (3) − [Vaičaitis];
ł keičiama į l, pvz.: Andrułaytis (2) − [Andrulaitis], Grygałaytis (2) − [Grigalaitis];
sz keičiama į š, pvz.: Beniuszuytis (3) − [Beniušuitis], Szymaytis (2) − [Šimaitis];
w keičiama į v, pvz.: Wanagaytis (2) − [Vanagaitis] ir pan.

Be šių aptartų, galėtų pasitaikyti ir kitokių fonetinės substitucijos atvejų, kuriuos būtų galima vertinti kaip nedėsningus.

Galūnių rašymas. Tiriamame XVII−XVIII šimtmečio bažnytiniame šaltinyje pavardės yra rašomos ir su galūnėmis, ir be jų. Pavardės su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis -aitis, -onis, -ūnas pastebimai dažniau užrašomos su galūnėmis. Kaip sąmoningo pavardžių slavinimo paliudijimą, matyt, reikėtų vertinti tokius atvejus, kai pavardės su šiomis priesagomis užfiksuotos be galūnių. Vienas iš didesnių pakeitimų yra tas, kad tokioms be galūnių užrašytoms pavardėms bus pridedamos galūnės, pvz.: Andreiun (2) − [Andrejūnas], Baniułuyc (2) − [Baniuluitis] ir pan. Tas pats bus daroma su galūnių neturinčiais bepriesaginiais antroponimais, pvz.: Jogmin (3) − [Jogminas], Norbut (2) − [Norbutas] ir kt.

Alma Ragauskaitė