Aruodai. Kalba. Lietuvių kalbos tyrimai Lietuvoje ir užsienyje

KALBA

\| Klasifikacija \|	\| Tyrinėjimai \|	\| Mokslas \|	\| Kalbotyra aruoduose \|

LIETUVIŲ KALBOS TYRIMAI LIETUVOJE IR UŽSIENYJE

Algirdas Sabaliauskas. Lietuvių kalbos tyrimai Lietuvoje ir užsienyje
Alma Ragauskaitė. Lietuvių asmenvardžių tyrimai

Lietuvių kalbos tyrimai Lietuvoje ir užsienyje

Jau XVI a. randama tam tikrų mėginimų aiškinti, iš kur atsiranda lietuvių kalba. Ypač populiari tampa romėniškos lietuvių kalbos kilmės istorija, kuri jau grindžiama ir tam tikrais lingvistiniais duomenimis (atskirų lietuvių ir lotynų kalbų žodžių panašumu).

Svarbus lietuvių kalbos mokslo įvykis – 1653 m. Karaliaučiuje D. Kleino gramatikos „Grammatica Litvanica“ išleidimas. XVII a. pradžioje Vilniuje išleidžiamas K. Sirvydo pirmasis lietuvių kalbos žodynas.

Lietuvių kalba dėl jos ypatingo archaijiškumo domėjosi jau pirmieji šios kalbotyros kūrėjai vokietis F. Bopp ir danas R. K. Rask. Vokiečių kalbininkas A. Schleicher 1856 m. išleidžia pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką „Litauische Grammatik“. Svarbių lietuvių kalbos tyrinėjimų paskelbia vokiečiai A. Leskien, K. Brugmann, A. Bezzenberger ir kt.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje žymių lietuvių kalbos tyrinėtojų atsiranda ir kitose Europos šalyse. Ypač minėtini šveicaro F. de Saussure, prancūzų A. Meillet, R. Gauthiot, dano V. Thomsen, suomio J. J. Mikkola, rusų F. Fortunatov, G. Uljanov, lenko J. Rozwadowski, čeko J. Zubatô darbai.

Tuo metu svarbių lietuvių kalbos tyrinėjimų paskelbia ir lietuvių kalbininkai F. Kurschat, A. Baranauskas, K. Jaunius, broliai A. ir J. Juškos.

Naujas lietuvių kalbos tyrinėjimo etapas prasideda, kai 1918 m. Lietuva atgauna nepriklausomybę ir 1922 m. Kaune įsteigiamas pirmasis lietuviškas universitetas. Jame darbuojasi ir du žymiausi lietuvių kalbininkai J. Jablonskis (1860–1930) ir K. Būga (1879–1924). Pirmasis parašo normines lietuvių kalbos gramatikas, kuriomis iš esmės padedami pagrindai dabartinei bendrinei lietuvių kalbai. Antrasis, dar dirbdamas Rusijos aukštosiose mokyklose, paskelbia labai vertingų leksikos, baltų etnogenezės tyrinėjimų, pradeda rengti didžiulį lietuvių kalbos žodyną. Šiame universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas), o vėliau ir Vilniaus universitete darbuojasi žymūs lietuvių kalbininkai Pr. Skardžius, A. Salys, P. Jonikas, kurie 1944 m. dėl sovietinės okupacijos pasitraukė iš Lietuvos. J. Balčikonis toliau tęsė K. Būgos pradėtą žodyno darbą.

Lietuvių kalba intensyviai tyrinėjama ir užsienio šalyse. Reikšmingų darbų paskelbia vokiečiai E. Hermann, R. Trautmann, F. Specht, Vokietijoje dirbęs lietuvis J. Gerullis, danai H. Pedersen, L. Hjelmslev, olandas N. van Wijk, šveicaras M. Niedermann, švedas R. Ekblom, estas P. Arumaa. Lietuvių kalbos mokslui labai svarbūs latvio J. Endzelīns darbai. Jau po Antrojo pasaulinio karo svarbiausius savo veikalus išleidžia: vokiečių kalbininkas E. Fraenkel, lenkas J. Otrębski, norvegas Chr. S. Stang, Lietuvoje, o vėliau JAV dirbęs šveicaras A. Senn, suomis E. Nieminen ir kt. Po Antrojo pasaulinio karo svarbiausiais lietuvių kalbos tyrinėjimo centrais tampa Lietuvių kalbos institutas (1952–1990 Lietuvių kalbos ir literatūros institutas) ir Vilniaus universitetas, kiek vėliau ir kitos aukštosios mokyklos.

Lietuvių kalbos institute 2002 m. baigiamas leisti visų laikų svarbiausias lietuvių filologijos veikalas 20 tomų „Lietuvių kalbos žodynas“. Šio darbo pradžia laikoma 1902 m., kai K. Būga pradėjo tvarkyti savo žodžių rinkinius. Institute 1991 m. baigtas leisti 3 tomų „Lietuvių kalbos atlasas“ (duomenys pradėti rinkti 1950 m., parengimui vadovavo K. Morkūnas). 1965–1976 m. Institute išleista 3 tomų „Lietuvių kalbos gramatika“ (parengimui vadovavo K. Ulvydas).

Vilniaus universiteto darbuotojai J. Kazlauskas, J. Pikčilingis, E. Jakaitienė, V. Mažiulis, J. Palionis, A. Paulauskienė, A. Rosinas, B. Stundžia, V. Urbutis, Z. Zinkevičius lietuvių kalbotyrą praturtino svarbiais istorinės gramatikos, dialektologijos, fonologijos, leksikos, kalbos istorijos tyrinėjimais. Ypač čia minėtina Z. Zinkevičiaus 6 tomų „Lietuvių kalbos istorija“ (1984–1985).

Pastaraisiais dešimtmečiais vertingų lietuvių kalbotyros veikalų paskelbė ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų darbuotojai: V. Drotvinas, A. Pakerys, A. Kaukienė, R. Marcinkevičienė, V. Sirtautas, K. Župerka.

Lietuvių kalba ir toliau sėkmingai tyrinėjama užsienio šalyse. Ypač daug čia nuveikė: vokiečiai R. Eckert, J. Range, W. Schmid, F. Scholz, lenkas W. Smoczyński, rusai T. Bulygina, V. Ivanov, J. Otkupščikov, J. Stepanov, V. Toporov, O. Trubačev, ukrainietis A. Nepokupnyj, čekas A. Erhart, italai P. U. Dini, G. Michelini, amerikietis W. R. Schmalstieg ir kt.

Svarbiausias šiuo metu leidžiamas užsienio lituanistikos veikalas – daugiatomis Jono Bretkūno Biblijos vertimas ir išsamūs jo komentarai. Didžiausi nuopelnai rengiant šį veikalą tenka F. Scholz.

Algirdas Sabaliauskas

Lietuvių asmenvardžių tyrimai

Mūsų asmenvardžiai tiriami gana seniai, bet lietuvių antroponimikos darbų kol kas nedaug tėra. Iš jų išsiskiria dvitomis Lietuvių pavardžių žodynas (A. Vanagas, V. Maciejauskienė, M. Razmukaitė). Šiame žodyne pateikiami dabartinių pavardžių kilmės aiškinimai ir nurodomas jų paplitimas. Minėtinas ir etimologinis Lietuvių vardų kilmės žodynas (K. Kuzavinis, B. Savukynas).

Gana daug rašyta apie lietuvių senuosius dvikamienius asmenvardžius. Šioje srityje labai vertingą indėlį įnešė A. Leskynas, A. Salys, P. Skardžius, A. Vanagas, V. Maciejauskienė. K. Būga, peržiūrėjęs gausybę istorijos dokumentų, tiksliai atstatė Lietuvos kunigaikščių vardų lietuviškas lytis. Jis detaliai apibūdino garsų pakaitos atvejus, aptardamas lietuvių asmenvardžių rašybą XIII−XV amžiaus rusiškuose dokumentuose. P. Skardžius apžvelgė XVI šimtmetyje funkcionavusius dvikamienių vardų trumpinius ir jų priesaginius vedinius. Lietuvių senųjų dvikamienių asmenvardžių raidai skirta ir J. Jurkėno disertacija bei keli straipsniai. Šie antroponimai, jų daryba, kamienų kilmė buvo ir tebėra mokslinio tyrimo objektas. Neseniai apgintoje D. Sinkevičiūtės disertacijoje buvo ištirta dabartinių mūsų pavardžių, susidariusių iš senųjų dvikamienių asmenvardžių trumpinių, struktūra, darybos bruožai bei vartosenos ypatumai.

Labai svarbūs atlikti lietuvių pavardžių susidarymo ir raidos tyrimai. Lietuvių valstiečių ir kilmingųjų luomų asmenų pavardžių susidarymas ir stabilizacija išsamiai aptarta V. Maciejauskienės monografijoje ,,Lietuvių pavardžių susidarymas“ (Vilnius: Mokslas, 1981). Autorė, tirdama XVII amžiaus asmenvardžių tėvavardinę sistemą, nustatė lietuviškų patroniminių priesagų paplitimo arealus. Kitose šios antroponimikės publikacijose svarstomi XVIII−XIX šimtmečio lietuvių pavardžių nusistovėjimo dalykai. Be kita ko, ji suklasifikavo XIX amžiaus istorijos dokumentuose funkcionavusius pavardžių variantus. Nustatyta, kad tokios varijuojančios formos turėjo įtakos dabartinių pavardžių lyčių raidai, jų galutiniam nusistovėjimui. Lietuvių pavardžių istorinės raidos ypatumai, kilmės šaltiniai apibendrinti habilitaciniame darbe. V. Maciejauskienė surinko ir dažniausius vienkamienius lietuviškos kilmės vardus, vartotus XVI amžiuje. Jie rekonstruoti iš dvinarių šio laikotarpio įvardijimų, užfiksuotų rusų ar lenkų kalba rašytuose dokumentuose.

Išsamiai aprašytas moterų įvardijimas XVI−XIX amžiaus Lietuvoje (V. Maciejauskienė, M. Ramonienė). Išskirti moterų įvardijimo tipai XVI−XVII šimtmečio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės sąrašuose (J. Čirūnaitė).

Esama tyrimų, kuriuose analizuojami konkrečių regionų asmenvardžiai. M. Ramonienė ištyrė 1795 m. Žemaičių vyskupystės krikšto registracijos knygos antroponimiją. XVII−XVIII amžiaus Kriaunų parapijos asmenvardžių analizei skirta V. Maciejauskienės studija. A. Žemienė nagrinėjo Ragainės apskrities XVIII a. pab.−XIX a. pradžios vyrų pavardžių darybos problemas.

Minėtinos ir kelios, neabejotinai svarbios, kitakalbių autorių publikacijos. Jose savitai aiškinti lietuvių asmenvardžių slavinimo dėsningumai (J. Safarewicz, K. Falk, J. Prinz).

Lietuvių miestiečių luomo antroponimai tik pradėti tirti. P. Jonikas surinko Lietuvos studentų, kurie mokėsi žymiausiuose Vakarų Europos universitetuose, įvardijimus. Miestiečių asmenvardžius (besiformuojančias pavardes) labai išsamiai išnagrinėjo Z. Zinkevičius. Tam skirta jo monografija ,,Lietuvių antroponimika“, kurioje analizuojami Vilniaus Šv. Jono bažnyčios 1602−1615 m. santuokų bei 1611−1616 m. krikšto registracijos knygų antroponimai, ir keletas straipsnių. Autorius labai kvalifikuotai ištyrė lietuviškus nekrikštavardinius asmenvardžius. Jis domėjosi ir to meto vilniečių vardais, jų kilme bei vartosena.

A. Ragauskaitės disertacijoje ir keliuose straipsniuose išsamiai analizuojami vieno didžiausių LDK miestų − Kauno − vietinės miestiečių bendruomenės asmenvardžiai. Remiantis unikaliomis XVI−XVIII amžiaus Kauno miesto savivaldos institucijų aktų knygomis, buvo aptarta kauniečių įvardijimo sistema, nustatytas miestiečių luomo pavardžių atsiradimo ir nusistovėjimo laikas, antroponimai išnagrinėti struktūros ir kilmės požiūriu.

Labai vertingi atlikti A. Butkaus pravardžių motyvacijos ir darybos tyrimai. Jie apibendrinti monografijoje ,,Lietuvių pravardės“ (Kaunas: Æsti, 1995).

Alma Ragauskaitė