ETNOLOGIJA

Taip pat stambus etnologijos centras yra Vytauto Didžiojo universitete, kur yra Etnologijos ir folkloristikos katedra ir Etnologijos ir folkloristikos tyrimų centras, etnologija kaip disciplina dėstoma Vilniaus (Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra), Vilniaus pedagoginiame (Baltų proistorės katedra), Klaipėdos (yra Baltų kalbotyros ir etnologijos katedra), Šiaulių (yra Kultūrinės antropologijos centras) universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose. Etnologiniai tyrimai vykdomi Lietuvos nacionaliniame (nuo 1991 m. leidžiamas leidinys “Etnografija”), Lietuvos liaudies buities, Šiaulių “Aušros” (jame leistas 1935-1943 m. didžia galimi etnologijai skirtas leidinys “Gimtasai kraštas”), Lietuvos dailės, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės, Žemaičių “Alkos” ir kituose muziejuose. Juose sukaupti gausūs etnografijos rinkiniai, leidžiami katalogai, rengiamos ekspedicijos, organizuojamos konferencijos ir seminarai. Taikomosios etnologijos srityje reikšminga Lietuvos liaudies kultūros centro veikla. Nuo 1988 metų jame leidžiamame “Liaudies kultūros” žurnale dominuoja etnologijos tema. Nemažai etnologijai nusipelno ir Lietuvos kraštotyros draugija vykdydama kompleksines ekspedicijas - lauko tyrimus, leisdama lokalines monografijas (didelę dalį jose sudaro etnologijai skirti straipsniai) ir nuo 1992 m. - periodinį leidinį “Mūsų kraštas”. Jis savotiškas leidinio “Gimtasai kraštas” ir “Kraštotyros” (leistas 1963 – 1991 m.) tęsėjas. Stambiausias etnologijos mokslui turinčių neįkainojamą vertę lokalinių monografijų leidybos centras šiuo metu tapo “Versmės” leidykla - nuo 1994 m. rengianti ir leidžianti daugiatomę valstybinės Lietuvos tūkstantmečio programos lokalinių monografijų seriją “Lietuvos valsčiai“ ir jau parengusi devynias didžiulės apimties knygas. Beveik visi etnologiniai straipsniai parengti šios leidyklos organizuotų lauko tyrimų metu. Taip pat etnologinius tyrimus vykdo ir kitos institucijos.

Nemažai lietuvių etnologijos baruose nuveikė užsienio lietuviai. Po Antrojo Pasaulinio karo į Vakarus emigravęs Lietuvos akademinis elitas tęsė savo darbus. Emigracijoje labiausiai tirtos sritys buvo liaudies architektūra, apranga, tautodailė ir papročiai. Pastaruosius sistemindamas ir analizuodamas labiausiai nusipelnė Jonas Balys. Jis apsigyvenęs JAV įsteigė “Lietuvių tautosakos leidyklą” ir parengė net aštuonias knygas. Be jų (“Lietuvių kalendorinės šventės”, “Vaikystė ir vedybos”, “Mirtis ir laidotuvės”, “Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai” ir kt.) neįsivaizduojami ir dabartiniai papročių tyrinėjimai. Kaip ir liaudies architektūros be Jurgio Gimbuto (JAV), tautodailės - Antano ir Anastazijos Tamošaičių (Kanada). Taip pat ženklų įnašą į lietuvių etnologiją įnešė ir Gerharto Bauerio (Vokietija), Jono Griniaus, Stasio Ylos, Igno Končiaus, Aleksandro Pakalniškio (visi JAV), Aldonos Vaicekauskienės (Lenkija) ir kitų etnologų darbai.

Minėti šaltiniai:

Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės: Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. Silver Spring, 1978; II papild. leid.: Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1993.
Balys J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta. Tikėjimų ir papročių šviesoje. Čikaga, 1966.
Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai. Lietuvių liaudies tradicijos. Silver Spring, 1986;
Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. Silver Spring, 1981;
Milius V. Lietuvos etninės kultūros tyrinėjimai XX  a. antrojoje pusėje: išeivių darbai. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2001. Nr. 1 (10). P. 30-40.
Tamošaitis A. A.Lithuanian sashes. Toronto: Lithuanian folk art institute, 1983.
Milius V. Lietuvos etninės kultūros tyrinėjimai XX a. antrojoje pusėje: išeivių darbai. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2001. Nr. 1 (10). P. 30-40.