KALBA


|  Klasifikacija  |

|  Tyrinėjimai  |

|  Mokslas  |

|  Kalbotyra aruoduose  |

 


OBJEKTŲ KLASIFIKACIJA
 

KALBA IR JOS ATMAINOS

Kalba – tai žmonių bendravimo priemonė, turinti garsinę ir gramatinę sandarą ir funkcionuojanti kaip sistema.

Kalbos atmainos klasifikuojamos trimis atžvilgiais: pagal perteikimo formą, vartojimo laiką ir paplitimo teritoriją:

1. Pagal perteikimo formą:

1.1. šnekamoji (sakytinė) kalba (perteikta garsais);
1.2. rašomoji (rašytinė) kalba
(perteikta raštu).

2. Laiko atžvilgiu:

2.1. dabartinė kalba: dabartinė bendrinė kalba (rašomoji ir šnekamoji),
tarminė kalba (dažniausiai šnekamoji),
socialiniai idiolektai (dažniausiai šnekamoji);
2.2. senųjų raštų kalba.

3. Teritoriniu atžvilgiu skiriamos tarmės.

Lietuvių tarmės

Lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos tarmės. Atsiradusios dėl įvairių istorinių, geografinių, socialinių, politinių, administracinių ir kalbos raidos priežasčių, jos garsų, žodžių ir formų įvairove byloja apie lietuvių, gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, aplinką, skirtingas tradicijas ar net savitą būdą. Kadangi kai kurios ypatybės atsispindi jau XVI a. senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose, galima susidaryti bent apytikrį vaizdą apie tarmių raidą per paskutiniuosius keturis amžius, kaupti reikšmingus duomenis lietuvių kalbos, ir ne tik jos, istorijai. Skiriamos dvi pagrindinės lietuvių tarmės – aukštaičiai ir žemaičiai, kurios dar skirstomos į patarmes.

Aukštaičiai >>>      Žemaičiai >>>   
         Vakarų >>>               Pietų >>>   
  Kauniškiai >>>      Raseiniškiai >>> 
  Šiauliškiai >>>      Varniškiai >>> 
         Rytų >>>               Šiaurės >>>   
  Vilniškiai >>>      Telšiškiai >>> 
  Uteniškiai >>>      Kretingiškiai >>> 
  Anykštėnai >>>             Vakarų >>>   
  Kupiškėnai >>>       
  Širvintiškiai >>>       
  Panevėžiškiai >>>       
         Pietų >>>         

Lietuvių kalbos institute per ilgus darbo metus sukaupta didžiulė garso įrašų fonoteka. Čia galima rasti garso įrašų iš visos Lietuvos arba bent sužinoti informaciją, kur jų reikėtų ieškoti.

Senieji raštai

Nuo XVI a. pradžios Lietuvos istorijoje ir kultūriniame gyvenime prasidėjo naujas etapas – pradėjo kurtis rašytinė tautinė kultūra.
Skiriami du pagrindiniai lietuvių rašomosios kalbos raidos periodai:

1. Senasis periodas (XVI–XVIIIa.):

1.1. XVI–XVII a.,
1.2. XVIII a.

2. Naujasis periodas (XIX–XX a.):

2.1. XIX a. pirma pusė – 1883 m.,
2.2. XIX a. pabaiga – XX a. pradžia (1883–1918 m.),
2.3. Nepriklausomybės metais (1918–1940 m.),
2.4. nuo 1940 metų.

Dėl susiklosčiusių religinių ir kultūrinių aplinkybių raštai lietuvių kalba buvo kuriami Lietuvos valstybėje ir Prūsijos Kunigaikštystėje.

Skiriami du LDK raštų kalbos variantai:

rytinis raštų kalbos variantas (remiasi Lietuvos valstybės centro tradicine šnekamąja kalba, vartotas Vilniaus vyskupystėje)
vidurinis raštų kalbos variantas (istorinės Žemaičių kunigaikštystės tradicinės kalbos pagrindu besiformuojanti Žemaičių vyskupystės raštų kalba)

Senojo periodo lietuvių rašomojoje kalboje skiriami trys pagrindiniai funkciniai stiliai:

1. Bažnytinis:

bažnytinė proza (bibliniai tekstai, maldos, pamokslai ir pan.);
bažnytinė poezija (giesmės, psalmės).

2. Kanceliarinis:

administracinis-kanceliarinis (įvairūs valdžios įsakymai bei potvarkiai)
juridinis-kanceliarinis (įvairios teismo priesaikos, sutartys ir kt.)

3. Beletristinis.

Milda Lučinskienė

Senųjų lietuviškų raštų verstinis pobūdis. Mikalojaus Daukšos Katekizmas

Senųjų rašytinių literatūrinių šaltinių analizė leidžia pamatyti kalboje įvykusius poslinkius. Didžioji lietuviškų senųjų raštų dalis yra verstiniai tekstai. Filologiniu aspektu tai gali būti vertinama kaip trūkumas, nes verstiniuose tekstuose originalo įtaka vertimui gali būti pasireiškusi įvairiuose teksto lygmenyse. Kita vertus, pasikartojantis tam tikrų vertimo konstrukcijų ar darinių neatitikimas originalui leidžia tyrinėtojams nustatyti tuos neatitikimus nulėmusias priežastis. Vertimo ir originalo skirtumai gali būti atsiradę vertėjui siekiant didesnio teksto aiškumo ar geresnio rišlumo išoriniame teksto lygmenyje. Vertimuose gali būti ir pakeitimų ar papildymų, susijusių su kultūriniais skirtumais ir vertėjo noru pritaikyti tekstą kitos kalbos vartotojų aplinkai.

Mikalojaus Daukšos (apie 1527-1538 – 1613) Katekizmas, 1595 metais išleistas Vilniuje Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio paramos dėka (Lukšaitė 1999: 404), yra pirmoji išlikusi lietuviška katalikų knyga. Jos atsiradimas buvo sąlygotas dviejų religinių sąjūdžių – Reformacijos ir Katalikybės – konfrontacijos ir naujos to laikmečio nuostatos, kad tik tautine kalba pateikiami tikėjimo dalykai turi išlikimo ir išplitimo galimybę. Knyga buvo skirta katekizmo tiesas dėstantiems kunigams ir vienuoliams. Daukšos intelektinė ir filologinė branda leido puikiai įgyvendinti šį sumanymą.

Mikalojaus Daukšos Katekizmas išsiskiria kaip tekstas vertingas savo poetika (apie Daukšos tekstų barokiškumą, retorinę ir emocinę Daukšos žodžio įtaigą, žr. Ulčinaitė 2001: 128) ir tuo, kad Daukšos vertimo kalboje įamžinta to meto žmogaus pasaulėvoka. Pasaulėvokos skirtumai atsispindi kitokiuose nei dabartinėje kalboje įprasta vartoti – leksikos (pvz., tekėt/ bėgt maldump; vietoj dabartiniuose liturginiuose tekstuose turimo palaiminti turintys vargdienio dvasią Daukšos Katekizme vartojamas palaiminti grynieji dvasioje), morfologijos (pvz., Daukšos nekart pavartojama žodžių dangus ir pragaras daugiskaita rodo buvus kitokį šiais žodžiais įvardijamų erdvių suvokimą) ir sintaksės (pvz., kai kurių jungiamųjų žodžių kitokia vartosena) – dariniuose.

Daukšos Katekizmo sandara ir skirtumai nuo originalo. Knygą sudaro du skirtingo pobūdžio ir skirtingų autorių (žr. Michelini 1999) kūriniai: KATHECHISMAS ARBA MOKSLAS KIEKWIENAM KRIKSZCZIONII PRIWALVS ir Trumpas Budas Pasisakimo arba ižpažinimo Nuodemiu. Lyginant lietuvišką tekstą su lenkišku originalu (pastarąjį sudaro NAVKA CHRZESCIANSKA. Abo Katechizmik dla dziatek ir Krotki obyczay spowiedzi) nesunku pastebėti, kad Daukšos Katekizme esama lenkiškojo originalo neatitinkančių teksto intarpų (plg. Palionis (1995: 30), Michelini 2001). Vieni jų – paraštėse esantys kai kurių žodžių variantai (pvz., pašałpos/ pagałbos DK 64) – rodo vertėjo pastangas pateikti kuo suprantamesnį atitikmenį, kiti – bandymą pagerinti teksto rišlumą (pvz., p. 22 esantis intarpas: M. Kaip tu pažîsti Diewą? // Mo. Per Tikeiima.).

Daukšos Katekizme esantys sakiniai, turiniu nesutampantys su Ledesmos Katekizmo lenkiško leidimo (apie Daukšos galimybę pasinaudoti itališku Ledesmos katekizmo variantu, žr. Michelini 2001: 229) tekstu, rodo vertėjo pastangas lietuvišką tekstą priartinti prie lietuvių kultūrinės aplinkos. Pvz., Daukšos Katekizmo p. 7620–23–771–8 esantis tekstas (žr. Daukšos Katekizmas 1995: 223–225) nuo lenkiškojo originalo – M. A ktoz grzeszy przeciwko temu przykazaniu? V. Ci osobliwie/ ktorzy się paraią bałwochwalstem / zabony / gusły / y czarami/ ktore są przeciw chwale iego. (Daukšos Katekizmas 1995: 506) – skiriasi tuo, kad jame ne apibendrintai, o detalizuotai išvardijami pagoniško garbinimo adresatai: ugnis, Žemyna, gyvatės, žalčiai, Perkūnas, medžiai, alkos, kaukai (plg.: M. O kasg pražęgia szitą prisakimą?// Mo. Szitie îpaczei / kurie garbiną vgnį / žemîną / giwates// žalczius / perkūną / medžius/ ałkus/ Medeines kaukus ir kitus biessus), įvardijami pagoniškų apeigų veiksmai (kurie žinauia / bure / nuodiia / ałwu yr waszku łaia / ant putos ir ant pauto weiždi) bei griežčiau nei lenkiškame originale suformuluojamas tokio elgesio vertinimas (kurie ta tiki: szitie wissi Diewo atsižada / ir pristoia wełnop ir vž Wieszpaty sau apturi).

LITERATŪRA:

Lukšaitė, I. 1999: Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos.
Michelini, G. 1999: Daukšos Katekizmo šaltinių klausimai. Baltistica 34(2), 259–261.
Michelini, G. 2001: Itališkas Ledesmos Katekizmas DOTTRINA CHRISTIANA: Daukšos panaudoto lenkiško teksto šaltinis. Acta Linguistica Lithuanica 44, 227–250.

Mikalojaus Daukšos 1595 metų Katekizmas.
Parengė Vida Jakštienė ir Jonas Palionis. 1995, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. (Dėl ribotų techninių galimybių cituojant kai kurie specialūs senovinių rašmenų atitikmenys pakeisti visuotinai prieinamais.)
Palionis, J. 1995: Pratarmė; 1595 metų Katekizmas ir jo leidimai. Mikalojaus Daukšos 1595 metų Katekizmas. Parengė Vida Jakštienė ir Jonas Palionis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 7–8; 15–39.
Ulčinaitė, E. 2001:
Lietuvos Renesanso ir Baroko literatūra, Vilniaus universiteto leidykla.

Jūratė Pajėdienė

Pamokslų vaidmuo etnokultūroje

Pamokslai gali būti tyrinėjami ir kaip svarbus etninės kultūros raidos, net etnogenezės veiksnys. LDK geopolitinė padėtis visada buvo komplikuota, o etninė sudėtis nevienalytė. Šalis dėl vėlyvo krikšto taip ir netapo karalyste, nes negavo popiežiaus aprobacijos. Kaip kunigaikštija LDK buvo tuometinio krikščioniškojo pasaulio periferija. Kad taptų realiai europietiška šalimi LDK neužteko vien formalaus krikšto, bet reikėjo ir faktinės christianizacijos. Lietuvoje krikščionybė susidūrė su keliomis kliūtimis: pagonybe ir kiek vėliau – katalikybei tapus oficialia konfesija – su protestantizmu, tai atsispindi ir Sirvydo Punktuose Sakymų, pvz.:

PS1 255,10 [ ... ]Heretykay ne
PS1 255,11 turi wienibes ir sudermes
PS1 255,12 ney terp sawis / ney su Ba
PS1 255,13 žničiu Wieszpaties Chri
PS1 255,14 staus / kayp žinama tay
PS1 255,15 kiekwienam.
PS1 256,1 [...] iž burnos heretiku
PS1 256,2 ipačiey ministru kayp iž
PS1 256,3 pragaro ruksta kwapas
PS1 256,4 aba garas ne ižkinčiamay
PS1 256,5 smirdus / biauriu pakłay
PS1 256,6 du ir be giedos mełu priesz
PS1 256,7 Bažničiu szwyntu / kurio
PS1 256,8 idant iu kłausitoiey ne iau
PS1 256,9 stu / žumbu kakiuo raszto
PS1 256,10 iszwersto / nasis iu ažu
PS1 256,11 kimsza.

Realiai krikščionybė, ypač katalikybė, integralia tautiškumo dalimi tapo maždaug XIX amžiuje. Daug šimtmečių Lietuvos teritorijos gyventojų pasaulėvaizdžio, pasaulėvokos, pasaulėjautos pagrindas buvo pagonybė. Neišvengiamas jos ir krikščionybės konfliktas atsispindėjo ir pamoksluose. Naujoji religija absorbavo ir modifikavo senųjų stabų kultą, pakeisdama juos šventaisiais; pritaikė kalendorių prie pagoniškojo, t.y. natūralaus gamtos ciklo; senąsias etnines vertybes pateikė kaip krikščioniškas.

Pamokslai lietuvių kalba leido nebetapatinti katalikybės skvarbos į Lietuvą su Lenkijos intervencija į Lietuvą, kėlusia pasipriešinimą krikščionybei (Senoji Lietuvos literatūra, 6 knyga, 1998). Pamokslai lietuvių kalba turėjo būti suprantami, aiškūs, gana paprasti, be teologijos subtilybių. Kitaip tariant, pamokslų turinys atspindėjo „tylinčios daugumos“ savimonę, jai diegiamas bei jos išpažįstamas vertybes, būsimos tautiškumo sampratos prielaidas. Sirvydas ragino kitakalbius kunigus mokytis lietuvių kalbos ne iš knygų, bet iš paprastų, gerai ją mokančių žmonių, o pagrindinių dorybių – iš gamtos:

PS1 16,23 [... ] Dun
PS1 16,24 gus wadinasi knigomis
PS1 16,25 taygi gali ižsimanit ir ape
PS1 16,26 kitus dayktus. Eyk tieg
PS1 16,27 skrudełesp ec. Dabokites
PS1 16,28 liliamus łauko. Bukite
PS1 16,29 supruntingays kaip žal
PS1 17,1 čiey. Iž tu knigu sudis
PS1 17,2 kłausdamasis / kam dar
PS1 17,3 bimetey to pagiwenimo
PS1 17,4 pateykowome ? kam ne
PS1 17,5 dirbome kaip skrudełe /
PS1 17,6 kuriosp mus siunte? tey
PS1 17,7 pagi ir kitiemus sutweri
PS1 17,8 mamus kam ne prisiwey
PS1 17,9 ‹deiom / ir i{ž} iu kaip iž
PS1 17,10 knigu nesimokiem gieray
PS1 17,11 giwent?

Statistinė pamokslų leksikos, sintaksės analizė galėtų pateikti žinių apie tautinės savimonės augimo tendencijas, intensyvumą, net atskirų regionų tautinę brandą. Su lietuvių kalba sakomais pamokslais pamažu skynėsi kelią nusiteikimas, jog tikras lietuvis yra tik tikras katalikas. Tikras lietuvis reiškia žmogų, turintį prigimtinę teisę gyventi šioje teritorijoje, ją ginti, kalbėti kaip kalbama nuo seniausių laikų, t.y. lietuviškai, paklusti jau jo Dievo nustatytiems valdovams ir puoselėti katalikybę, kaip tautiškumo garantą.

Jėzuitams buvo svarbu neutralizuoti protestantizmo įtaką Lietuvoje ir realizuoti Tridento Susirinkimo nutarimus bei Jėzuitų Ordino misijinius siekius. Sirvydo pamokslai yra antiprotestantiški ir bylojantys apie katalikybės naudą žmogui ir lietuviui. Juose pateikiama Dievo sukurto pasaulio sąranga ir Bažnyčios, kaip „motinos“, kuri gimdo geriausius, idėja:

PS1 221,5 Ponna ira bažničia del či
PS1 221,6 stibes sawo / motina del
PS1 221,7 wayku /
kuriûos gimdžia.
PS1 221,8 Vntras skiriûs / wienu kar

PS1 221,9 tu daug tukstunciu gim
PS1 221,10 džia / ko ne gal ne wiena
PS1 221,11 kita motina / reta dwinus
PS1 221,12 gimdžia / ir tay su neiszsaki
PS1 221,13 tu sopulu. Trečias / kitos
PS1 221,14 motinos gimdžia sunus ir
PS1 221,15 dukteris tokio stono aba
PS1 221,16 stowio / kokio pačios ira.
PS1 221,17 Grina ira vbagie vbagu ir
PS1 221,18 grinu wayku gimdžia / ne
PS1 221,19 walnikie newa{ł}niku / ba
PS1 221,20 iore baiarayti / kunige ku
PS1 221,21 nigaykszti / karalene kara
PS1 221,22 lunu. Bet ba{ž}ničia gimdžia
PS1 221,23 wisus auksztos gimines /
PS1 221,24 gimdžia sunus Diewo pri
PS1 221,25 imtuosius / gimdžia kara
PS1 221,26 lunus / kunigayksčius dun
PS1 221,27 gaus karałistes / gimdžia
PS1 221,28 szwyntus / łabay gražius.
PS1 221,29 Kad to vžgimimo patis
PS1 221,30 ne teriotu / wisi posmerti
PS1 221,31 karalumis vmžinays butu.
PS1 221,32 Ape tay raszto daug rasi.

Pamoksluose pateikiama visuomenės sąranga yra aiškiai hierarchizuota: diduomenė, dvasininkai ir pasauliečiai. Tvirtinimas, jog nereikalingas joks ypatingas Kunigystės sakramentas, išskyrus formalų tarnybinį paskyrimą į šias pareigas ir kad krikštas suvienodina dvasininkus ir pasauliečius, sudarė prielaidas vėlesnei vadinamajai pasaulietinei krikščionybei. Savo ruožtu tokios idėjos ardė bet kokios hierarchijos, kuri nustatyta Dievo, sampratą. Tuometiniam žmogui nehierarchinė visuomenė, t.y. kuriai niekas nevadovauja, nesprendžia su kuo, kiek ir kaip kariauti, buvo neįsivaizduojama. Kita vertus, Dievas būtent „geriausius“ nuskyrė „karaliais, kunigaikščiais ir dvasininkais“. Jie mums vadovauja, gina mūsų teritoriją, skelbia Dievą mūsų kalba bei prašo mus šią teritoriją ginti bei garbini.

Krikščionybė modifikavo pagoniškąją ontokratiją, t. y. gamtos, konkrečių vietų suliejimą su dievybėmis. Lokalių šventaviečių konkretų, bent kiek krikščionišką garbinimą turėjo pakeisti visos teritorijos ypatingas garbinimas, tėvynės sakralizacija. Pavaldiniai turėjo būti panašūs į savo valdovus, kurie yra „geriausi“.

Taigi pamoksluose, dažnai netiesiogiai, pagrindžiama politinė ir dvasinė hierarchija, psichologiškai ir teologiškai įtvirtinamas luomų pasiskirstymas bei statusas, motyvuojamos principinės elgesio taisyklės, t. y. sujungiamas tikėjimas ir veiksmai. Pagaliau sukuriama vertikalė Dievas – paprastas žmogus, o šios vertikalės žemiškasis centras – Tėvynė ir jos būtina sąlyga – tautinė savimonė.

LITERATŪRA:

R. Koženiauskienė, XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius 1990.
Krikščionybė Lietuvoje,
redagavo Vytautas S. Vardys, Čikaga 1997.
Lietuvių etnogenezė ir tautinė savimonė,
Mokymo priemonė, Vilnius 1998.
Senosios raštijos ir tautosakos sąveika: kultūrinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtis,
Senoji Lietuvos literatūra, 6 knyga, Vilnius 1998.
Naudotasi kompiuterine K. Sirvydo Punktų Sakymų (I ir II dalies) žodžių formų konkordancija, parengta V. Vasiliauskienės ir V. Zinkevičiaus (programuotojas), Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo lėšomis pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 metų programą.
Dėl ribotų techninių galimybių cituojant kai kurie specialūs senovinių rašmenų atitikmenys pakeisti visuotinai prieinamais.

Milda Lučinskienė

 KALBOS VIENETAI

Skiriami šie pagrindiniai kalbos vienetai:

  • garsai,

  • žodžiai,

  • žodžių junginiai,

  • sakiniai,

  • tekstai.


© Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos institutas, Lietuvos istorijos institutas, Matematikos ir informatikos institutas, 2003 - 2006