TAUTOSAKA

LLTI darbuotoja Vita Ivanauskaitė įrašinėja tautosaką iš Prano Večkio Povilo Krikščiūno 2001 m. nuotr. Iš LTRFt fondų.

Tautosakos mokslo ištakos siekia kelis šimtmečius, o ryškiausi jo raidos požymiai stebimi XIX a., kai susiformavo mitologinės, migracinės, antropologinės, agnostinės teorijos. XX a. tautosakos mokslo plėtra pasaulyje nuolatos intensyvėjo, kuriamos naujos metodologijos ir teorijos: istorinė-geografinė, funkcinė, struktūrinė, semiotinė, performanso, komunikacinė, kontekstinė ir kt.
Lietuvoje tautosakos mokslo užuomazgų taip pat randama ankstesniuose šimtmečiuose. Kiek vėliau, bręstant lietuvių nacionalinei sąmonei, plintant romantizmo idėjoms didėjo tautosakos reikšmės tautiniam tapatumui suvokimas. XIX a. lietuvių ir užsienio mokslininkų pastangomis prasidėjo reikšmingas tautosakos tiriamosios veiklos etapas – kūrinių rinkimas ir skelbimas, o kartu ir intensyvus surinktos medžiagos tyrimas.

Tautosakos rinkėjas ir ekspedicijų organizatorius folkloristas Norbertas Vėlius. Iš LTRFt fondų.

XX a. pirmojoje pusėje tautosakos mokslu Lietuvoje pradėjo rūpintis Lietuvių mokslo draugija, buvo leidžiamas žurnalas „Lietuvių tauta“. 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę tautosakos mokslo reikalais ėmė rūpintis Lietuvos universitetas, pradėta skaityti tautosakos kursus. Tautosaka skelbta ir nagrinėta bendro lituanistinio profilio leidiniuose „Tauta ir žodis“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“.
Nuo 1935 m. buvo įkurtas Lietuvių tautosakos archyvas. Vadovu paskirtas Jonas Balys pradėjo leisti „Tautosakos darbus“. O 1939 m. įkūrus Antano Smetonos lituanistikos institutą, ten Lietuvių tautosakos archyvas tęsė savo veiklą.
XX a. pirmojoje pusėje (iki 1940 m.) buvo išplėtotas tautosakos rinkimas (sukaupta apie 0,5 milijono kūrinių), ji imta užrašinėti fonografu. Reikšmingų tyrimo darbų paskelbė: apie dainas – A. R. Niemis, M. Biržiška, B. Sruoga; apie pasakojamąją tautosaka – J. Balys, J. Brazaitis-Ambrazevičius; apie įvairius žanrus – J. Basanavičius ir kt.
 

„Tautosakos darbai“ – pagrindinis lietuvių folkloristikos leidinys (1935-1941, 1992−)

Antrojoje XX a. pusėje intensyvesnis tautosakos tyrinėjimas prasidėjo nuo šeštojo dešimtmečio vidurio, susiformavus Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, kai jame buvo įsteigtas Tautosakos skyrius. Į tautosakinę veiklą įsitraukė daug studentų, mokytojų, kitų profesijų žmonių. Ypač aktyvus buvo tautosakos rinkimas. Per ekspedicijas ir pavieniui įvairią tautosaką rinko Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, aukštosios mokyklos, Kraštotyros draugijos skyriai ir kt. Buvo sisteminamos surinktos medžiagos pagrindinės rūšys – dainos, proza, patarlės ir priežodžiai, publikuojama tautosaka. Pažymėtini J. Lebedžio, A. Mockaus, Z. Slaviūno, K. Grigo, L. Saukos, D. Saukos, Amb. Jonyno, N. Vėliaus, B. Kerbelytės, B. Kazlauskienės, D. Krištopaitės ir kitų darbai. 1980 m. LKLI pradėjo leisti daugiatomį fundamentinį leidinį „Lietuvių liaudies dainynas“.
Per šį laikotarpį parašyta didesnių ir mažesnių teorinių darbų iš istoriografijos („Lietuvių tautosakos apybraiža“ ir kt.), tyrinėti įvairūs tautosakos žanrai. Išskirtini tarptautiniu lygiu pripažinti K. Grigo paremiologiniai komparatyvistiniai darbai, minėtinas sisteminis fenomenologinis D. Saukos veikalas „Tautosakos savitumas ir vertė“, L. Saukos dainų eilėdaros, N. Vėliaus mitologijos, B. Kerbelytės pasakojamosios tautosakos ir kitų folkloristų tyrimai. Tautosakos kursai buvo skaitomi universitetų studentams lituanistams, veikė tautosakos aspirantūros studijos. Išeivijoje atsidūręs J. Balys tęsė su tautosaka susijuią mokslinę veiklą: skelbė sukauptą medžiagą ir jos tyrinėjimus lietuvių ir užsienio leidiniuose. Tautosakos problemas ne kartą yra nagrinėjęs lingvistas, semiotikas A. J. Greimas, archeologė M. Gimbutienė.

LLTI darbuotojai prieš išvykstant į ekspediciją. Iš LTRFt fondų.

Išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos, spartūs pokyčiai vyko visose su tautosaka susijusiose srityse. Visų pirma susidarė galimybė kaupti, publikuoti ir tirti iki tol draustus folkloro klodus. Fiksuojant tautoską pradėtos naudoti šiuolaikinės technologijos, imtasi kopijuoti archyvinę medžiagą. Ieškoma būdų elektroninėms tautosakos duomenų bazėms kurti, susidarė palankesnės sąlygos susipažinti su užsienio folkloro teorijomis ir užmegzti ryšius su Vakarų mokslo pasauliu.

Šiuo metu tautosakos mokslas plėtojamas keliose šalies institucijose. Pagrindinis mokslinio tautosakinio darbo centras yra Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Institute įvairių tautosakos žanrų, mitologijos, etnomuzikologijos, archyvinės medžiagos tyrimus vykdo trys skyriai.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijojos Fortepijono ir muzikologijos fakultete esantis Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyrius kartu su Etnomuzikologijos katedra yra etnomuzikologinių tyrinėjimų ir etnomuzikologų rengimo centras.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytojai skaito etnologijos, etnomuzikologijos, tautosakos kursus. Universitete vykdoma etnologijos ir folkloristikos bakalauro ir magistro studijų programa.

Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedroje dirba ir tautosakos specialistai. Šiai katedrai priklauso Folkloro laboratorija, kuri veikia kaip dielektologijos, tautosakos, etnolografijos duomenų kaupimo bei mokymo proceso aptarnavimo bazė.

Lietuvos liaudies kultūros centras (LKC) veikia kaip taikomojo mokslinio pobūdžio įstaiga. LKC kaupiama informacija apie etninės kultūros paveldą ir šiuolaikines jos įgyvendinimo formas, rengiama ir leidžiama etninės kultūros literatūra, garso ir vaizdo publikacijos, žurnalas „Liaudies kultūra“.

Parengta pagal: L. Sauka, B. Stundžienė. Tautosakos mokslas. − Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros problemos. Sudarytojas Giedrius Viliūnas. Vilnius, 2004, p. 134−140. (Pakartotinai skelbta: Tautosakos darbai, t. XXI(XXVIII). V., 2004, p. 209−216). Žiūrėti visą straipsnį.